Просмотр архива Скрипт Мафии

Kiek iš jūsų yra buvę tikros mirties akivaizdoje? Aš kalbu ne apie tuos „vos nenumiriau“ kai iš vakaro padauginę ryte nepadarote pachmielo ir drebantys einate dirbti fizinio darbo. Taip pat ir ne apie tuos momentus, kai šeštoje klasėje būdamas ereliu pasiuntėt nachui fizruką, turėjusį pilną teisę jums užlaužti rankas, bet kadangi buvo kurčias, nenugirdo. Ne, aš apie realią mirties grėsmę, kai pavyzdžiui su draugeliais pripisę sugalvojat, kad visai nieko būtų užsilipti ant chruščiovkės stogo ir persivertus per tą mažą laiptelį spjaudyti ant galvų, ar ant prikolo pasišparinguoti. Brangūs draugai, pagaliau išaušo metas damušti istoriją, kurioje, kaip pamatysite, tikrai stovėjau mirties akivaizdoje po praeitos dalies įvykių. Kas praeitose dalyse įvyko galite paskaityti ir patys (1, 2, 3).
Per televizorių pamatęs reportažą apie tai, jog Prarabo gaujos kalinamas Kauno verslininkas Silvestras Šliaukà pabėgo iš IX forto ir padarė apie tai specialų reportažą per televiziją, pajutau, kad per savo eilinį zaliotą šį kartą tikrai numirsiu. Mane skaitantis jaunimas žino, kad Prarabas buvo ne šiaip sau turgaus bobeles reketuojantis banditėlis, o visą Kauno ir Kauno rajono nusikalstamumą kuruojantis krikštatėvis.
Drebantis sargo celėje spėjau užmatyti kaip per televizorių rodė Silvestro Šliaukos pasisakymų padarinius – policijos pareigūnai buvo apsupę Prarabo vilą su bokšteliais ir jau ruošėsi ją šturmuoti. TV kamera taip pat buvo atsukta į bokštelyje buvusius apsauginius, kurie savo ruožtu buvo pasirengę ginti Prarabo tvirtovę. Savo šaunamaisiais ginklais taikėsi į policijos pareigūnus. Toliau kamera priartino milžinišką balkoną viloje, kuris greičiausia priklausė pačiam Prarabui. Už lango matėsi su triusikais išlindęs pusamžis vyras, bet identifikuoti ar tai iš tiesų buvo jis, neleido tuometinės turimų TV kamerų technologijos ir skiriamas biudžetas žinių laidai. Buvo smalsu ar tikrai Prarabo kišenėje laikomi policijos pareigūnai pasiryš šturmuoti savo pusiau darbdavį Prarabą. Bėgdamas nuo savosios realybės stengiausi sutelkti dėmesį į televizorių, kad užmirščiau koks man pareidinėjo pyzdauskas. Ne ilgai trukus sulaukiau svečių.
Pro praviras duris į IX fortą pasigirdo atlekiantis sportinis automobilis. Norėjau sureaguoti ir bėgti pasislėpti kažkur į požemius, bet žinojau, kad tuomet slapstytis turėsiu visą likusį gyvenimą. Užgesus automobiliui, link forto sklido garsėjantys kojų trepsėjimai, kuriuos labai greitai pakeitė sargų načialniko Žoros šūksniai:
– Pyderaste tu blet, – tik įbėgęs į fortą stvėrė mane už gerklės Žora ir pradėjo kumščiais malti veidą. – Tau buvo sakyta, nemiegok ir saugok tą Šliauką! Ar tu bent įsivaizduoji kas dabar bus? Ar tavo buka galva bent suvokia, koks šūdas dabar užvirs, ką?! Ar supranti ką tai reiškia Prarabui ir visai mūsų chebrai, jobani vrot? – žviegdamas Žora ne savo balsu mane mėtė po sargo celę.
– Žora, greičiau vedam jį į tunelį, mentai gali atvažiuoti! – tarė Dimka.
Gulėdamas ant žemės kaip koks sulūžęs šezlongas pamačiau, kad su Žora atvyko Dimka, Vadimka ir dar kažkoks smogikas. Po kurio laiko atšliaužė išsigandęs senis. Pamaniau, kad čia užklydo prašalaitis, kuris viską pamatęs bus kartu su manimi nužudytas. Pasirodo, senukas atvyko kartu su bachūrais.
– Dabar klausyk, senas bybi, tu sėdėk čia, apsimesk, kad nieko nežinai. Mes tunelį užrakinsime iš vidaus. Kai mentai lieps parodyti kur Šliauka buvo kalinamas, sakyk kaip ir tarėmės, kad budi čia tris metus ir nesi praleidęs jokių pašalinių, ypač verslininkų. Dėl visa ko visur juos pavedžiok ir priėjęs iki užrakintų vartų į dešinį flangą gūžčiok pečiais ir sakyk, kad neturi raktų ir niekada gyvenime nesi turėjęs, supratai, žilaseni? Pabandyk, tu blet, prasižioti, – pagrasino išsigandusiam seniui Žora.
– Supratau, supratau, aš nieko nemačiau ir negirdėjau. Dirbu čia tris metus ir jokių kriminalinio pasaulio atstovų nesu matęs, tik per televizorių, – linkčiojo pasimetęs diedukas.
– O tu, myžalo puta, eisi su mumis, – įsakė Žora.
Keturių apokalipsės raitelių mušamas, strategiškai buvau vejamas į savo dienų pabaigą dešiniajame IX forto flange, toje pačioje kameroje, kur visai nesenai buvo kalinamas Silvestras Šliaukà. Spyriais, smūgiais ir bachūriškais grasinimais buvau nuvarytas į celę, kurioje galėjau lažintis, jog kalėsiu iki gyvos galvos, tai maždaug kokias porą valandų.
– Per va šitą daiktą, – pradėjęs sakinį Žora iš čemodano ištraukė į plytą panašų ragelį, visišką anų laikų sensaciją, kas buvo mobilusis telefonas Motorola, – su manimi susisiekė pats Prarabas ir pasakė surasti ir užmušti tą, kuris užvirė šitą šūdų košę. Leido daryti su tavimi ką norime, tad vyrai, – atsisuko Žora į Dimka, Vadimką ir tą kitą, – atneškit akumuliatorių ir krokodilus iš skladuko.
Vadimka ir tas kitas bachūras nuėjo paimti akumuliatoriaus iš gretimos celės, kuri buvo dešiniajame flange ir turėjo visokių reikalingų įrankių kankinimams. Žorai pakėlus mane iš Šliaukos šlapimo balos į mane pasipylė įvairiausių smūgių kruša. Smūgiavo ir spardė visur kur tik pakliuvo. Kol buvau mušamas, svarsčiau galimus išsisukimo variantus, bet nuo smūgių į kaukolę ko tais nesigalvojo.
– Vyrai, palikit ir mums, – tarė Vadimka grįžęs su akumuliatoriumi ir krokodilais (jaunime, čia tokie žnybtai naudojami užkurti automobiliui nuo kito automobilio akumuliatoriaus).
Kol Žora su Dimka atsigaudinėjo rūkydami, juos pavadavo Vadimka ir tas kitas bachūras. Jie buvo kiek silpnesni, bet nedrįsau jiems to sakyti. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad nebuvau talžomas taip, kad mane užmuštų, oi ne, buvau mušamas taip, kad man skaudėtų ir tai keltų nežmonišką diskomfortą.
– Gerai, nachui, – mostu trumpam pristabdė smurto protrūkį Žora, – tu man paaiškink, nes aš nesuprantu. Kokio bybio sugalvojai nueiti miegoti, kai tau buvo liepta nemiegoti ir saugoti, kad kalinys nepabėgtų?
–Nnchm... – bandžiau kažką pasakyti, bet vos išleidau kaimo alkoholiko garsą.
– Klausyk, tu čia vakar taip norėjai nueiti pas tą Šliauką, gal tu jį ir paleidai? – paklausė Vadimka su lakierka prispaudęs mano galvą ant šaltų IX forto grindų.
– Nniea, – gailiai kaip kačiukas sukniaukiau. Bachūrai, nepripažįstantys jokių emocingų vyriškos silpnybės apraiškų, pradėjo kvatotis ir vadino mane boba. – Nniea aš... – kartojau kol diedai juokėsi.
– Ne tu sakai? – juokėsi Žora, – tai gal pats pabėgo?
– P...pats... – inkščiau po padu. – Per žinias sakė, kad vartai buvo neužrakinti.
– Nesąmonė, pusgalvi, – spyrė pilvan Vadimka. – Mudu su Dimka pasiėmę lobziką dar patikrinome, kaip uždarėme, ane Dimka?
– A... Jo jo. Uždarėm, – intelektualiu brolio Lavrinovičiaus balsu atsakė Dimka.
– Ar tikrai uždarėt? – perklausė Žora. – Bachūro žodis?
– Jo jo, bachūro žodis, – pastatė ant kortos visą savo vyriškumą Vadimka.
– Matau esi biški apsnūdęs, – kreipėsi vėl į mane Žora. – vyrai, papurtykime jį. Smirda taip, lyg jau būtų apsimyžęs, ehehehe.
Man, kad ir kaip būtų gėda prisipažinti, numovė kelnes ir smėlio spalvos glaudes. Pasodino ant iš kažkur atsiradusios taburetės. Praskėtę kojas pasišaipė į genitalijų ir kaip jos atrodo.
– Ehehehe, – juokėsi Žora, – tu gal pedikas, kad virš bybio skutiesi? Hehehe, – kaip neandartiolai net springo iš juoko Prarabo bachūrai, dėmesį savo intymiai higienai skyrę turbūt tiek kiek savo moterims, tai čia maždaug minimaliai, kad nebūtų pyzdauskas. – Gerai, vyrai, dėkite gnybtus ant kiaušų su bybiu ir ant mažos bickės. Kaip sakoma, pasipurtysi prieš mirtį. Po to pažiūrėsime kiek plaktuko smūgių atlaiko tavo kaukolė.
– Daugiau penkiolikos dar niekas nėra atlaikęs, – sakė tas kitas ir pirmiausia uždėjęs minusą ant bickės, pliusą uždėjo ant varpos. Duriantys gnybto spygliai rėžėsi į varpą, pradėjau klykti ne savo balsu, nors laidai dar net nebuvo prijungti prie akumuliatoriaus.
– Čia ne aš! Ne, ne, ne! Prisiekiu ne aš! – pradėjau spiegti prieš vaikštant elektros srovei iš akumuliatoriaus po mano kūną.
– Aha, gal generalinis komisaras Liubertas atvyko ir išgelbėjo Šliauką? – abejojo manimi bachūrai.
– Vladukas! Čia Vladuko darbas, – nepajutęs pamelavau.
– Nebesvaik tiktai, jis pas mus keli metai dirba, – numojo ranka Žora.
– Atvičiaju ant gaidžio, vyrai, – ištraukiau vieną iš stipresnių kortų. – Mes su juo kartu armūchoje tarnavome, jis buvo už mane jaunesnis, vaikydavau jį smarkiausia iš visų. Turbūt sugalvojo mane pakišti. Prisiekiu, vyrai, – meldžiau žiūrėdamas kaip tuoj vienas bachūras uždės pliusą su minusų ant akumuliatoriaus.
– Myša, palauk, – sustabdė Žora. – Jeigu Vladukas sugalvojo tave pakišti, tai kokio bybio tu užmigai? Man nesueina biški galai.
– Ne savo noru užmigau, – skaudančiais vyriškai lytiniais organais atsakiau kiek aukštesniu balsu negu įprasta. – Žora, kai jūs išėjote, mane Vladukas pavaišino Kagoro stikline ir nuo jo per mažiau nei minutę nusmigau. Mane užmigdė.
– Bliad, Vladukas visada gyrėsi, kad taip boboms darydavo! – pritarė man Vadimka.
– Taip taip, Žora, – pritarė broliui Dimka, – su Vladuku kartą esame klofelinu užmigdę dvi tokias besilaužančias ciolkas.
Iš bukų Žoros akių mačiau, jog jo skaičiuotuvo galingumo smegenys veikia Kauno Algirdo Brazausko hidroelektrinės pajėgumais.
– Klausyk, Žora, – sukaupiau visą likusį vyriškumą, – Vladukas prieš savaitę rodė ta fotoalbumą kuriame kasdien fotografavo Šliauką ir nuotraukas dėliojo iš eilės, – sumelavau, nes tą albumą pamačiau tik vakar. – Žinai ką jis man pasakė?
– Nu nu? – sukluso Žora susidomėjęs kartu su likusiai bachūrais.
– Sakė jeigu kada nors jūsų chebra ant jo parašys zajavą (pareiškimą policijoje), jis tą albumą išviešins žurnaliūgoms.
– Bet čia dar nereiškia, kad...
– Klausyk, Žora, – nutraukiau jį, kas buvo labai nemandagu net bachūrų tarpe, – nepisu aš tau proto. Kaip man vakar gyrėsi Vladukas, jam Šliauka pasiūlė butą Kaliningrade mainais į laisvę. Kai paklausiau ką nusprendė, besijuokdamas manęs paklausė ar suplėšyčiau laimingą Teleloto bilietą.
Įsijaučiau meluodamas. Pripasakojau dalykų, kad Vladukas sakė pakiš Prarabą ir panašiai ir neva man išgėrus stiklą vynelio, aš kaip mat atsijungiau. Žoros akys lakstė. Akimirką net išsigandau, kad jam sprogs smegenys.
– Paskutinis dalykas, Žora. Kai šįryt prabudau prieš aštuonias, to Šliaukos albumo sargo kambaryje niekur neradau. Tau neskambinau, nes ieškojau to albumo su nuotraukomis, kuriose matosi jūsų visų veidai. Na tik tavęs nėra, – pasakiau atsisukęs į krokodilus virš akumuliatoriaus laikantį Myšą. – Yra ir ta nuotrauka, kur jam į subinę sukišot gėles, kur jis nuogas, o jūs stovit už nugaros kruvinas, arba kur Vadimka ar tai Dimka nusimovęs...
– Užtenka, supratom, – dabar mane nutraukė Žora.
– Klausyk, viršininkas, – mečiau paskutinįjį kozirį. – Dabar tau, tamstele, rinktis. Arba tu su chebra mane nupurtai akumuliatoriumi, lobziku supjaustai tarpupirščius, ištrauki dantis ir plaktuku sudaužai galvą, arba paleidi mane, pamirštam šitą bachūrišką nesusipratimą ir važiuoji su chebra įvykdyti Prarabo įsakymo, kad būtų įgyvendintas teisingumas tam, kuris paleido Šliauką, – sukandęs iš skausmo klibančius dantis tariau.
– Nuimkit tuos krokodilus nuo bybio. Greičiau! – įsakė Žora tam Myšai ir šis juos nuplėšė nuo mano pomidoriukų. Norėjau cypti iš skausmo, bet nebenorėjau atkreipti dėmesio į save. Dimka ir Vadimka atrišo kojas ir aš apsirengiau.
Nelabai išmanęs technologijų veikimo principo, Žora mėgino savo Motorola plyta paskambinti Prarabui, bet akivaizdu, jog IX forte nebuvo ryšio.
– Kurva, blet, nekelia Prarabas rago. Davai, greičiau važiuojam į viščiukinę! Vladukas ten pastoviai trinasi kai neturi klientų. O tu, – kreipėsi Žora neprisiminęs mano vardo ir uždėjo savo meškos letenas ant mano palyginus vaikiškų pečių, – pamiršk kas čia buvo, atleisk už menką nesusipratimą ir manau vsio zajabys, ane? Matau esi čystas bachūras, užsuk kažkada pas Prarabą ir pasakyk, kad nuo manęs, galėsi normaliai kažkur padirbėti.
– Vsio zajabys, Žora, nieko čia ką tik neįvyko. Kai surasit Vladuką, duokit jam pyzdi nuo manęs ir pasakykit, kad nuo manęs. Nuo Vytuko, – pasakiau išgalvotą vardą ir vos nepakišau savęs. Prarabo vyrai galėjo man pasiūlyti važiuoti kartu įvykdyti nusikaltimo, tada būčiau tikrai sudegęs.
Žora su bachūrais linktelėjo ir pagriebę akumuliatorių ir įrankių komplektą pasileido bėgti iš tunelio dešiniojo flango pro sargo celę, na patys manau suprantate. Bukagalviai marozai mane paliko už nugaros ir kai jie buvo pakankamai toli, išpūčiau visus krešulius iš nosies, išsiskrepliavau ir pilnai atsikvėpavau. Pats pabėgau pro vieną iš Vladuko slaptų patekimų į fortą. Pajutau kaltę, kad pakišau vargšą Vladuką mirčiai. Nors taip pagalvojus, jeigu nebūčiau pakišęs, Kosto Dumausko kūnas dar dabar būtų užkastas kur nors Kleboniškio miške.
Išlindęs užsilipau ant kalvelės ir pamačiau vis dar stovintį juodą Žoros bemvą. Nuo Šilainių pusės link IX forto mačiau su švyturėliais atvažiuojančius mentų automobiliukus.
Prasmirdęs svetimu šlapimu ir krauju, ­pervargęs grįžau namo tik apie pietus. Mane pamačiusios kaimynės kraipė galvą „vėl tas Kostas užgėrė, tuoj gaus galą“. Virtuvėje turėjau telefonų knygą ir suradęs Vladuko telefono numerį jam paskambinau. Vladukas matyt buvo išvažiavęs taksauti, todėl niekas ragelio nepakėlė.
Nuprausiau prasmirdusį kūną, net išsivaliau dantis ir iš įpročio įsijungiau televizorių. Kaip tik rodė laidą apie šiuos įvykius. Policija be šūvių pateko į Prarabo vilą, bandydama sulaikyti jį, bet nieko nerado. Buvo suimti apsaugos vyrai bokšteliuose dėl pasikėsinimo į policijos pareigūnus. Žinių reporteriai bandė analizuoti įvykių seką, bet man viso to šūdo užteko ir išjungęs televizorių nuėjau miegoti.
Prabudau tik kitos dienos rytą. Paskambinau Vladukui darsyk, bet niekas ragelio nekėlė. Kelias savaites niekur nėjau iš namų, kad manęs netyčia nepažintų, priedo, reikėjo išsigydyti smurtines žymes. Bendrai į turgų dirbti grįžau gal po kokio mėnesio. Iš ūsuotų turgaus pletkininkių bobų lūpų ši istorija buvo pranykusi, dabar visos šnekėjo, kad per rusus pasakojo, jog tuoj ateis pasaulio pabaiga.
Vladuko taip ir nepamačiau. Šiais laikais bandžiau jį surasti feisbuke, bet pagal jo vardą ir pavardę jo nepavyko surasti. Viską išbandžiau – Vladu Kas, Vla Das, Vladas ir Danguolė, Vladas Nesvarbu, bet nieko surasti nepavyko. Dažnai užsukdavau ir į viščiukinę, bet jo nemačiau, kaip ir Vadimkos, Dimkos ir Myšos. Įtariau, kad bachūrus suėmė, kai jie norėjo įvykdyti kerštą Vladukui. Bet pala, kodėl tada Vladuko niekur nemačiau, jeigu juos suėmė? Ai, blecha, koks dabar skirtumas.
Po šių įvykių pirmą ir paskutinį kartą Žorą mačiau per televizorių 2021 metais, rugpjūčio 10 dieną, kai į Vilnių atvažiavęs su juodu šaranu pro mašinos langą skandavo „Seimą lauk“ ir po to vakare mėtė akmenis į policijos pareigūnus. Teisingumas nugalėjo, kitame epizode matėsi jis gulintis ant žemės surakintas, kruvina burna rėkiantis „už ką?“.
Šie įvykiai labai įdomiai pasisuko pačiam Prarabui. Štai ką apie tai sakė vienos televizijos žinios (net buvau įsirašęs į kasetę):
„Pono Prarabo alibi buvo toks, jog pastaruosius porą mėnesių šis buvo komandiruotėje rusijoje ir apie Pono Šliaukos parodymus bei kaltinimus nieko nežino. Šturmo metu policijos pareigūnams prašukavus jo namus, vadeiva nebuvo surastas. Manoma, jog ponas Prarabas pasinaudojęs tunelių sistema pasislėpė. Pono Šliaukos atsiradimo dieną, kai policijos pareigūnai prieš šturmą stovėjo prie jo pilies, trumpam pasirodęs vyras už lango, pasak pono Prarabo buvo ne jis, o turbūt vaiduoklis. Paklausus pono Prarabo ar tuomet jis žino, kad vaiduoklis miega su jo žmona, ponas Prarabas žurnalistui atsakė „dar pašnekėk ir tuoj su tavo motina permiegosiu“. Televizijos laidų žurnalistas Jonas Pramanovas tą pačią dieną buvo rastas prie savo namų negyvas. Prarabas suimtas pagal prevencinį įstatymą, bet tą pačią dieną paleistas už užstatą ir rašytiniu pasižadėjimu neišvykti.“
Turbūt niekas iš skaitytojų nebus nustebęs, kad praėjus keliems mėnesiams po šių įvykių, kalbant apie verslininką Silvestrą Šliauką buvo galima pridėti titulą „amžinatilsi“. Jis buvo rastas negyvas užspringęs savo skrandžio turiniu sportiniame automobilyje Mitsubishi Eclipse. Prarabas vėl buvo suimtas, bet ir vėl paleistas neturint įrodymų.
O jeigu kalbant apie tai, kas tą naktį rėkavo IX forte, tai chren znajet... Dar dabar išgirstu istorijų, jog to forto požemiuose vaidenasi.
Buvau teisus sakydamas, kad bobos visada sugrįžta. Televizijoje pasirodžius Šliaukos istorijai, po kelių dienų į mano butą pasibeldė nuo manęs pabėgusi Virginija, teigusi, jog sužinojo mano namų adresą per pažįstamus. Vyrga atsiprašė, kad išvadino mane netašytu stuobriu ir pabėgo iš pasimatymo. Pasiūlė šiems santykiams suteikti dar vieną šansą ir pavaišinusi tuo pačiu Kagoru su manimi permiegojo. Po to ji norėjo išpešti daugiau informacijos apie tai kas ten įvyko. Pasakiau jai, kad ne bobų reikalas ir išvijau iš namų.
Kaip sako 130 tūkstančių pseudodvasingų sekėjų turintis feisbuko puslapis „Mi casa tu casa.“ – „Niekada negrįžk ten, kur tau buvo blogai. Niekada neprašyk pagalvos tų, kurie atsisakė padėti tau. Ir NIEKADA neprileisk prie savęs tų, kurie tave įskaudino...“
Nežinau kaip pritempti šitą frazę prie istorijos, bet manau supratot.
*****
Štai ir baigėme dar vieną istoriją iš mano jaunystės. Įrašą pristato biudžetinė įstaiga Kauno IX forto muziejus „Ateik. Pamatyk. Užjausk.“ Che, taigi juokauju. Šį įrašą pristato mano rėmėjai, be kurių jau senų seniausia būčiau nuskurdęs ir galimai pasidaręs sau galą. Esu jums visiems dėkingas už skirtą dėmesį ir tai, kad skaitote. Užprenumeravę mane ir skirdami savo lengvai uždirbamus eurus, sužadinate man motyvaciją prisiminti istorijas ir jas užrašyti. Nors visi jau žino, naujokams norėčiau priminti, kad mano prenumeratoriai visą tekstą gauna paskaityti vos jis pasirodo. Apie ką sekantį kartą papasakoti?
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
https://contribee.com/kostas-dumauskas
https://www.patreon.com/kostas_dumauskas
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
​
Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.

​
Šiandien skaičiau paskaitą. Man pačiai labiausiai patiko sakinys "Meduolis visada laimi". Bet sakinys ne apie imbierinį - cinamoninį kepinį.
Tai reiškia, kad ilgiau veikia ir tvirčiau įleidžia šaknis tie principai, kurie pagrįsti malonumu ("meduolio" principu), o ne savęs ribojimu ar prievarta (ne "bizūno" principu). Reikėjo pakrizenti, kai lygiai tokį pat sakinį sau pasakiau, skaitydama tyrimą apie maisto produktų etiketes. Jei etiketė sako "nerealiai skanus", tai gėrimas suvokiamas kaip skanesnis, sotesnis, labiau džiugina - nei lygiai toks pas gėrimas pavadinimu "žiauriai sveikas liekninantis". Na gerai, iš tiesų pavadinimai buvo "Crave" ir "Nutralean".
Kiek daug skiriama dėmesio sveiko maisto sukuriamo malonumo, mėgavimosi juo pačiu aprašymui? Juk kai priešinam sveiką su nesveiku, ir juk dažniau renkamės tarp sveiko ir skanaus? Vadinasi sveikas yra neskanus, bet juk tai netiesa! Kai galvoju apie šiltas šparagines pupeles su tirpstančiu sviestu ir druska, arba šviežias bulves, arba šaltibarščius, arba braškes su paprasto jogurto šaukštu, arba skaisčiai žalių žirnių saują, aba kefyro ir mėtų kokteilį, grikius su keptos šoninės trupiniais - juk tai yra labai skanu, ne tik sveika! Sveikas maistas yra skanus, tik gal vietoj to, kad kalbėti TIK apie sveiko maisto sveikumą, reikėtų kautis lygiais ginklais, ir lyginti skanaus sveiko maisto skanumą su skanaus nesveiko maisto skanumu, ir tada jau žiūrėti, kad gali laimėti?
Kas jums yra skaniausias sveikas maistas?
(o paskaita, jeigu ką, buvo apie tai, kaip vasarą suderinti darbą ir poilsį).
Aš Monika Kuzminskaitė, sveikatos ir mitybos psichologė, padedu spręsti kasdienius ir sudėtingus elgesio, mąstymo, emocijų klausimus. Rašau, skaitau paskaitas, teikiu psichologines konsultacijas. Konsultacijai užsiregistruokite čia: https://calendly.com/saukstasproto ||| Naujam klientui: http://www.saukstasproto.lt/?page\_id=189 ||| Etsy parduotuvė: https://www.etsy.com/shop/SaukstasProto
Nuotrauka: NickyPe from Pixabay
#saukstasproto #psichologija #valgymas #sveikasmaistas #skanusmaistas

Turbūt kiekvienas iš jūsų turi tą visus daėdusį dėdę, kuris per giminės šventes ne tik, kad nusigeria pirmas, bet ir viduryje valgio privalo diskutuoti apie gynybos politiką, taip po kelių pasakymų, kad „ruskis eis ir praeis“ meistriškai nusukant temą link savo armijos laikų istorijų. Kvapą gniaužiančiu prakaito dvoku garuojantis dėdė privalo papasakoti apie visą savo tarnybos eigą su visais armijos laikų anekdotais, bet žinoma, rusų kalba. Šeimininkei nurinkus stalą, dėdė susiranda jaunesnę auką kuriai būtinai turi pudrinti smegenis apie tai kaip visus armūchoje piso ir kaip jis tarnavęs Kazachstane „artilerščiku“ sugėrė su „praporu“ ir tas dėdę perkėlė tarnauti į Kaliningradą, praktiškai namuose. Trūkumas tas, kad kiekvieną kartą dėdė įvožęs pasakoja vis skirtingai, tad jaunesnės ausys gali susidaryti įspūdį, kad minėtasis per tuos du atimtus iš jo metus spėjo apkeliauti visą SSRS tarnaudamas lygtai laivyne radistu, lygtai Afganistane. Kitus kartus pasakoja, kad net netarnavo.
Dėdė nepakils nuo stalo tol, kol nepabaigs istorijos apie tai „kaip čiurkos kiaulę nupiso iš chocholų“ ar „kaip praporas nepamatė, kad dembeliai jam į kepurę sėklos privarė“ ir panašiai. Jeigu dėdė pasakos, tai tu, blet pienburni, turėsi sėdėti ir klausyti kaip tikra tarnyba atrodė, o ne ta „kur jūs čia su tais šautuvėliais lakstot“. Vienintelė proga pasišalinti iš šio įdomaus monologo yra jeigu baigsis degtinė arba dėdę ištiks jau senai apie save perspėjantis insultas, kuris istoriją galės tęsti nebent su pusiau nutirpusiu kūnu.
Kam tai dėdė, kam diedukas, o kam ir tėvas. Visi praeitame tūkstantmetyje praėjo tą jaunuolio gyvenimą traumavusį įvykį pavadinimu „Armūcha“. Mes, vyrai, apie tai negalime patylėti ir privalome pasipasakoti. Na ir kas, kad per daug pridėdami nebūtų detalių ir patirštindami spalvas. Mes puikiai suprantame, kad jums, jaunimui, šitos istorijos yra, atsiprašant dapizdi. Jūs pykit nepykit, mielieji, bet šį kartą aš pabūsiu tuo susmirdusiu, istorijas apie armūchą pasakojančiu dėdė, todėl įsitaisykit patogiai ir net nebandykit krustelti neišklausę iki galo. Taigi, mielas jaunimėli, kuris klusniai kaip vaikučiai susėdo ratu aplink paklausyti dėdės Kosto istorijų, įpilkit kas dar vieną burnelę ir pridekit cigaretę, važiuojam.
1983 m. spalio mėnesį buvau pašauktas į armiją. Pradinius karinius mokymus baigiau Ferganoje, Uzbekijos TSR ir buvau paskirtas į VDV desanto padalinį kuris dalyvavo sovietų invazijoje į Afganistaną. Taip, čia tie patys kaliausės kur ant pakaušio nešioja žydras beretes ir vaikšto su dryžuotomis telniaškomis – maikutėmis. Dar dabar Vilniuje vyksta rusų dienos, kuriose galima pamatyti keletą tų beždžionių su visais VDV atributais, nors jų paklausus kur konkrečiau tarnavo, niekas normaliai taip ir neatsako, nes apsimeta jog buvo desantininkais ir išvadina provokatoriumi. Ne taip kaip tie visi dalyviai, aš esu įgijęs pilną teisę po tokius renginius smaukytis su tomis žydromis beretėmis ir neegzistuojančiais medaliais, kuriais pasidabinęs dažnas tose šventėse dalyvaujantis veteranas. Tą įrodo ne tiktai neužsitraukiantys randai nuo vyresnėlių gesintų cigarečių ant mano kirkšnių. Kaip kažkada piso protą psichologai, turiu ir dūšios randų, bet ką gi jie supranta.
Kai pabaigėme pradinius mokymus, mes, pusmetį vaikyti kareivukai vylėmės, kad patyčios baigėsi. Kaip mus buvo perspėję mūsų bendraamžiai, tarnavę šiek tiek anksčiau už mus, dūchinimai po „učebkės“ tik surimtėjo. Turbūt apie tai, kaip per pradinius mokymus buvau vaikytas ir mušamas nelabai ką ir domins – tą patį esat girdėję iš savo dėdžių. Kiek pamenu, tai kažkiek istorijų iš pirmųjų dienų armūchoje esu parašęs pačioje savo rašymų pradžioje.
Dažnai, kai pakeliu taurelę, iš pasąmonės išlenda keli atsiminimai, kurie, priklausant nuo kompanijos, gali kelti šypseną arba ašaras. Pažiūrėkime kaip bus šį kartą. Papasakosiu jums apie tokius du smarkuolius VDVšnikus – ruskį Vladimirą Virbonovą ir belarusą Sanią Žaunerovičių, pas kuriuos patekome tik po bazinio rengimo. Abu jie buvo neišskiriami draugai, vienas po kito, o kartais net kartu, pisę tokius naujokus kaip aš. Jų išvaizda buvo nei kiek neišsiskirianti nuo dabartinių filmų antagonistų. Vladimiras buvo žemas ir plonas, o Sania (kartais vadinamas Saška), nepatikėsite, aukštas ir drūtas.
Na ir pabandykite įsivaizduoti, kuo gi šie du diedai (toks buvo jų statusas) buvo ypatingi, jog kiekvienas naujokas drebėdavo vos išgirsdavo savo pavardę iš jų srėbtuvių? Gal jų bijodavo dėl jėgos? Bybis ten iš tos jėgos. Išmanumu skiriant žeminančias užduotis? Na gal. Įtaka? Taip, būtent įtaka, mano mielas jaunime. Šiems smarkuoliams, kai atvykome tarnauti, tarnauti buvo likęs pusmetis, todėl jie turėjo pilną teisę nieko neveikti ir išsipisinėti iš mūsų visų. Vadovybė į visa tai nesikišo, nes kaip žinia sovietų armijoje dedovščina (visa šita diedų kultūra) atsirado tada, kai sovietai nusprendė, kad gal visai būtų zajabys šaukti į armiją ir jau sėdėjusius zonoje, taip atidarant duris zonos paniatkių atėjimui į kariuomenę. Vadovybė palaikė tas patyčias, nes jiems dirbti praktiškai nereikėjo. Kaip ir kalėjime, taip ir ten, kontroliuoti pasmerktųjų nebuvo tikslo – juos kontroliavo vidinės tradicijos. Gerai, grįžkime prie Vladimiro ir Sašos. Jeigu ką, tai jūs sakykit, kai aš nukrypstu nuo temos. Tie du, nepabijosiu to žodžio, gandonai, turėjo pilną teisę daryti su mumis ką tik nori. Vadovybė į tai nesikišo, nes jiems buvo paranku, kad kažkas prižiūri naujokus.
- Salagos, greit pas mane, - rusiškai riktelėjo cypiančiu balseliu Vladimiras, turėjęs panašų į šuns takso veidą.
Pirmą kartą išgirdę šią komandą vidurį nakties kėlėmės iš lėto, tokiu greičiu lyg užvirtu virdulys kitame kambaryje ir būtų laikas jį nukelti nuo plytos, nes baisiai cypia. Visi gavę po smūgį iš kojos į krūtinę supratome, kad toks greitis netinkamas, kai mus kviečia pas diedą. Sekantys kartai buvo greitesni, kol pagaliau per tris bemieges naktis išmokome tokiu greitumu prisistatyti pas Vladimirą, lyg pajustum naktį, kad pareina šliauka ir jeigu tučtuojau neskubėsi į šikaną, privemsi ant sugyventinės.
- Jūs, blet, esat jobani kilimai, nes jus reikia dulkinti ir dulkinti, - kažkurią naktį kalė mums į galvas meškinas Saška. – Jūs, kalių vaikai, neverti tapti tikrais VDVšnikais. Dabar patikrinsime jūsų gebėjimus, sūkos.
Smulkusis Vladimiras, gulėjęs pusnuogis lovoje pasiraivė ir išsitraukęs degtuką linktelėjo Saniai.
- Žaidimas paprastas. Kaip ir praeitą kartą, kuris nespės nusirengti tol, kol sudegs degtukas, tam pyzdą, - išsiviepė drūtasis Sania. Žinojau kas laukia, ne pirmas kartas.
Vladimirui, gulėjusiam ant lovos, brūkštelėjus degtuką prasidėjo tikras cirko pasirodymas. Vos tik stiprios trinties dėka užsidegė sieros pilna degtuko galvutė, mūsų būrys jau buvo spėjęs prasisegti pirmąsias tris nublizgintas sagas. Degtukui įsidegus, jau buvome nusimetę telniaškas ir likome stovėti su prasegtomis kelnėmis jau basi – iš batų iššokome dar ugniai už savęs paliekant juodą galvutę. Štai, degtukui ugnies liežuviais saldžiai glamonėjant Vladimiro piršto galiukus, greičiausiam mūsų trejetukui žemyn keliais jau slenka sušutę, neplauta šikna prasmirdę apatiniai. Vladimirui papūtus degtuką, šis leidžia tas kelias sekundės dalis prisivyti kitai grupei karių, kuri dar nėra nuoga. Smilkstant degtukui, prie mūsų nuogųjų gretos prisijungia dar keletas jaunų, išsigandusių kūnų.
- Laikas, - sugriaudėjo Sania stovėjęs priešais mus ir dūrė pirštu kažkur toli nuo manęs. – Tu, myžalo puta, vėl nespėjai!
Vargšas, uzbekas Adiletas, vieniems stovint su glaudėm, kitiems tik su batais, stovėjo pilnai apsirengęs, nespėjęs nieko nuo savęs nusimesti.
- Prašau... Nereikia, maldauju, - kukčiojo Adiletas ir bandė atmazgyti savo batų raištelius, žinodamas kas jo laukia, - mano šeima gali sumokėti, jie netoli gyvena. Tik ne tai, diedai, prašau...
- Kuo gi tie čigonai apmokės? Ožiukais? Ateik čia, čiurka supista, - tarė lovoje gulintis Vladimiras. - Sania, padėk jam nusirengti.
Sania pribėgo prie metro šešiasdešimties, penkiasdešimt kilogramų sveriančio uzbeko Adileto ir puolė plėšti nuo jo rūbus.
- Nereikia, maldauju, - kukčiojo nuogas Adiletas, vedamas link Vladimiro lovos.
- Ko čia nahui žiūrit, marš miegot, - subliovė Sania ir mes padarėme ką įsakyti. Griebėme rūbus ir griuvę į lovas staigiai sumigome, nenorėdami išgirsti ką su Adiletu darė smulkusis Vladimiras ar sunkiasvoris Saša.
Tą naktį niekas mūsų nežadino, todėl pirmą kartą per tris naktis išmiegojome kiek daugiau negu keturias valandas. Ryte mus pažadino ne jau spėjusi įgristi žadinimo komanda „Kelt“, o gailus verksmas iš Adileto pusės, kur stovėjo jo lova. Kaip žinia, to krašto vyrai labai sunkiai pakelia tokio pobūdžio pažeminimą kaip kito vyro darymas per, nepatogu net sakyti kur.
- Kelt, kurvos, - vienais apatiniais subaubė Sania. Visi jau buvome prasibudinę, bet miegus galutinai prablaškė instinktyvus šokimas iš lovos kaip strėlei, rengiantis prieš dar vieną patyčių kupiną dieną. – Gerai, dabar vyks konkursas, žinot koks?
Nustoti rengtis ir atsakyti ką galvojame būtų tolygu savižudybei, todėl stengėmės neatkreipti į save dėmesio ir toliau žaibo greitumu ruošėmės.
- Gyviau, gandonai! – cyptelėjo taksasnukis Vladimiras. – Blecha, ko tais labai užsimaniau parūkyti. Gal sakyčiau surengiam gražiausios cigaretės konkursą?
Iš susižvilgčiojimo tarp Vladimiro ir Sanios supratau, kad šitą jau jie planavo. Gražiausios cigaretės konkursas sovietų armūchoje dūchinant jaunuolius turbūt užgimė taip senai, kai net žmogus nebuvo į kosmosą pakilęs.
- Gražiausios cigaretės savininkas bus apdovanotas, nagi, pasiskubinkit. Penkios, keturios, trys, dvi, - padarė pauzę Sania, kol su styrančiomis cigaretėmis subėgome prie Vladimiro, - vienas. Cigaretes atkišt!
Visi daugmaž panašiu laiku ant drebančių delnų uždėjome po gražiausia cigaretę iš pokelio ir priklaupėme. Kol Vladimiro parankinis, Sania, vaikščiojo rinkdamas gražiausią cigaretę, pats Vladimiras pagaliau išlipo iš lovos, smėlio spalvos rankšluosčiu prisidengdamas nuogą birką. Pats sau kaip ponas vaikščiojo aplink mus, profilaktiškai trenkdamas po pliauską per žandą ar spirdamas kam į nugarą. Staiga, kaip jau turbūt nebekeista, Vladimiras stabtelėjo ties Adiletu ir švelniai, lyg per viliotinį, timptelėjo jį už ausies.
- Manau turime nugalėtoja, Sania. Sau jau išsirinkau, - tarė Vladimiras Sašai, kuris irgi pasirinko cigaretę, bet kažkodėl netimptelėjo savo vaišintojui už ausies. – Klausyk, bybeli, o tu pats rūkei pastaruoju metu?
Adiletas išgirdęs cypiantį balsą krūptelėjo ir papurtė galvą, duodamas suprasti jog nerūkė.
- Tai gerai, galėsi parūkyt mano birką. Visi salagos, lauk iš kazarmų, - cyptelėjo Vladimiras ir sugriebė Adiletą už skustos galvos trenkė ją žemėn.
- Ko žiūrit, blet? Taigi sakė, kad valinat lauk! – subliovė sodriu bosu Vladimiras. – Ar ir jūs norit tapti nugalėtojais?
Tai reiškė pertrauką, todėl išbėgome iš kareivinių ir gerais penkiais įtraukimais sutraukėme savo ekspozicines cigaretes. Tokių progų turėjome ypač retai, todėl surūkėme ir po antrą. Parūkęs suvokiau, kad tarpusavyje nekalbėjom nuo tada, kai visa šita VDV rengimo chuinia prasidėjo – tris dienas.
- Vargšas čiurka, - tarė kažkuris iš mūsų. Nuo nemigos ir patyčių visi atrodėme vienodai, tai dabar tikrai nepasakysiu kas toks tai pasakė.
- Kodėl vargšas? Pats kaltas, kad prisileido, - paprieštaravo kitas.
- Aš tai vapšė galvoju, kad reikia juos du atpyzdinti ir bus baigti izdivonai, - paporino irgi kažkuris niekuo neišsiskiriančiu veidu.
- Ką jūs čia, blet, pyzdinsit, a? – sugriaudėjo iš kažkur išlindęs dvimetrinis seržantas Pereborovas, ne šauktinis. – Nusprendėt laužyti armijos tradicijas, kalių vaikai?
Mums išsitiesus kaip bybiams prieš vestuves, seržantas Pereborovas savo skvarbiomis akimis rodos įlindo kiekvienam į dūšią, siekdamas surasti kuris čia maištininkas. Nieko gero neradęs mūsų nuvargusiose sielose, akimis greitai prabėgo per kiekvieną iš mūsų lyg skaičiuodamas. Užsidėjęs rankas ant liemens, giliai įkvėpė oro į plaukimo ir rėkavimo užgrūdintus plaučius.
- Kur dar vienas urodas? – subliovė reaktyvinio variklio garsumu iš savo kvadratinio žandikaulio seržantas Pereborovas. Kontūzyti nuo šios garsinės bombos stovėjome gaudydami kvapą atsakyti į draugo seržanto klausimą. – Klausiu, kur dar vienas boicas?
- Už šitų durų, draugas seržante, - tarė vienas iš mūsų ir parodė į duris už jo. Sakyti „draugas“ tuo laikmečiu buvo būtina, gi visi mes buvome draugai pagal ideologiją. Kontraktininkai buvo maladėc tuo, kad taip nesityčiojo kaip vyresni šauktiniai.
Taigi, draugas seržantas Pereborovas nuspyręs atsakiusį nuo durų, jas atidarė. Kubrike, arba vadinamame gyvenamame kambaryje, seržantas pamatė kaip Vladimiras su Sania teršia vargšą Adiletą, dabar būtų madinga sakyti, Eifelio bokšto būdų – vienas iš priekio, kitas iš galo, o Adiletas per vidurį. Trijų asmenų akto poza vadinama Eifelio bokšto garbei dėl to, jog pisantieji iškėlę rankas į viršų ir sudėję jas lyg mušdami pitaką iš šono sukuria iliuzija jog stovi Eifelio bokštas sudarytas iš žmonių. Šiuo atveju Sania buvo kairės bokšto atraminės kojos, o Sania dešiniosios. Adiletui atiteko vidurio vaidmuo. Žinoma, jiedu rankų nebuvo sudėję, todėl buvo panašiau ne į Eifelio bokštą, o į San Francisko Auksinių vartų tiltą. Gerai, aš vėl nuklydau.
- Jobani vrot, ką jūs čia dabar darot? – įkvėpęs iš nuostabos dar daugiau oro į savo dvejas dumples suriko seržantas Pereborovas. Nesulaukęs atsakymo, pribėgo prie dviejų vyresnėlių ir kojos spyriu išjungė tiek Sanią, tiek Vladimirą. – Tu, nupiepęs bybeli, daugiau netylėk. Dabar eisime pas kapitoną Gliuchininą, galėsi pasipasakoti, kas nutiko.
Kiek matėme per plyšį, seržantas Pereborovas padėjo Adiletui atsistoti ir luktelėjo kol šis apsirengs. Atčiuchinęs Sanią ir Vladimirą liepė šiems atsistoti į rikiuotę kartu su mumis ir laukti, kol šis pareis. Buvo keista, kad tie du pyzdukai stovėjo tyliai ir buvo lygiai tokie patys netikę kaip mes. Seržantas Pereborovas su savimi išsivedė Adiletą, bet po gerų dešimties minučių grįžo įpykęs kartu su kuopos vadu Gliuchininu ir iš paskos kiek šlubai tipenančiu Adiletu. Seržantas Pereborovas surikiavo ir kitus kuopos karius, kurie garantuotai turėjo savo būrio Vladimirus ir Sanias.
- Gerai, bledynos, tai ar pasakys kas nors kas čia vyksta? – tarė kapitonas Gliuchininas. – Ar esate bent vienas iš jūsų lytiškai išnaudojamas?
Visa rikiuotė, sudaryta iš visų luomų šauktinių, stovėjo koridoriuje ir tylėjo, nors žaginimą jau spėjo pamatyti, ar bent jau užuosti.
- Seržante Pereborovai, lygtai iš tavo prakruštos burnos girdėjau, kad sakei, jog užtikai du karius žaginančius kitą? – paklausė kuopos vadas.
- Taip, draugas kapitone, mačiau savo akimis.
- Tada dar kartą klausiu, - atsisuko į rikiuotę kapitonas Gliuchininas. – ar bent vienas iš jūsų esate patyręs lytinę prievartą?
Kaip ir galite atspėti, rikiuotė pratylėjo.
- Matau, kad su jumis susišnekėti neina. Gerai, tuomet padarysime kitaip. Jeigu nei vienas neprisipažįstate, kad esate pisamas į subinę ir burną vienu metu, reiškia tai darote savo noru. Kadangi užsiimate homoseksualizmui, visi dedatės dujokaukes, imate jums priskirtus ginklus ir pyzdinate laukan. Jeigu toks užėjęs noras pistis, galėsit pasipisti lauke bėgiojant. Šitas galioja ne tiktai salagoms, bet ir diedams. Marš vykdyti įsakymo!
Visi išbėgome į lauką su ginklais ir dujokaukėmis ir gavome pabėgioti gerus penkis kilometrus svilinant 30 laipsnių karščiui. Nebuvo nieko, ko nesame patyrę učebkejė, pradiniuose mokymuose. Beveik visi privėmėme į dujokaukes ir grįžome dar labiau nupisti ir prasmirdę. Ateinančią naktį tikėjomės baisaus keršto iš diedų pusės, bet nesulaukėme nieko blogo. Net Adiletas gavo progą pailsėti.
Kaip galvojate, ar šitas mažas incidentas kažkaip įtakojo visą dūchinimo sistemą, skaičiuojančią ne vieną dešimtmetį? Teisingai, mielieji, niekaip neįtakojo. Patyčių kultas tęsėsi, bet viskas buvo proto ribose – plaudavome vyresniųjų rūbus per naktį, valgydavome buzą, mintyse stengdavomės suvokti, kad viskas laikina ir tai amžinai nesitęs. Visą dieną buvome pravaikomi daugiau negu jūsų tie 10 tūkstančių žingsnių, kuriuos esate užsibrėžę nueiti per dieną, kad tik šikna nedidėtų. Pamenu dar tokį išradingesnį dūchinimą, kuomet prašydavome šluotkočio leisti eiti miegoti, bet kadangi šluotkotis nemoka kalbėti, leidimo negaudavome, todėl kartodavome prašymą lyg mantrą, kol vyresnieji saldžiai miegodavo. Bent vienam balsui nutilus, Vladimiras arba Sania ateidavo išrašyti bent vieną kitą kirtį. Nieko ypatingo.
Kas liečia Adiletą, tai galiu pasakyti tik tiek, kad viskas pasikeitė į tą pusę, jog jį teršė mums akivaizdžiai nematant ir negirdint. Dažnai būdavo, kad Adiletas tiesiog dingsta, ar budėjimo metu yra pakviečiamas pas vyresniuosius. Visi supratome, bet tylėjome. Kažkada per zampolito vedamą politinę valandėlę buvo lyg tarp kitko užklausta, ar nėra homoseksualizmo apraiškų mūsų tarpe. Gavęs neigiamą atsakymą zampolitas tęsė savo propagandą apie sovietus. Dažnai atsisukęs į smulkutį Adiletą, matydavau kaip jis kenčia norėdamas, kad viskas pagaliau liautųsi. Vos aštuoniolikos metų sulaukęs Adiletas tarnavo savo namuose, toje pačioje šalyje, kas turėjo būti didis privalumas, tik gaila, jog tai tapo pragaru.
Bėgant mėnesiams Adiletas dingdavo vis dažniau ir taip jau uždaras jaunasis uzbekas užsisklendė savyje taip, jog nusprendėme, kad atėjo laikas šitiems žaginimams padaryti galą. Jam negirdint kiti svarstė ar prieš nusižudydamas Adiletas pasiims ir mūsų gyvybes kartu. Vladimiro ir Sanios tarnyba turėjo baigtis už mėnesio, todėl mes, Adileto būrio boicai, negalėjome leisti, kad šitie pašlemėkai taip lengvai paliktų armūchą negavę atlygio už sutraumuotą Adileto jaunystę. Dar priedo norėjom pasimušti, taip kažkur išliedami susikaupusį testosteroną.
- Adi, - taip kreipėmės į jį, - tuoj baigsis tavo kančios. Paminėsi mūsų žodį, - pasakiau kažkurį kartą prieš miegą jam tik grįžus iš Vladimiro ir Sanios. Prie patyčių daugmaž pripratome, todėl atrasdavome laiko kartas nuo karto pasikalbėti.
- Baikit, vyrai, viskas gi gerai, - kartodavo Adiletas. – Beje, Kostai, mudu rytoj įstatyti į budėjimą.
- Žinau, Adi, tau patiks, pamatysi, - tariau su šelmiška šypsenėle ir visi piktdžiugiškai pradėjome krizenti, nes rytoj kaip tik bus ta diena, kuomet vienas iš diedų kris. Supratę, kad atrodome kaip gauja iškrypėlių puolėme raminti išsigandusį Adiletą. – Bičiuli, niekas prie tavęs nebelįs, pamatysi.
- Tai, kad niekas ir nelenda, - laužyta rusų kalba atsakė Adiletas.
- Kaip tai nelenda, gi matom, kad vaikštai prasiskietęs kaip kurva. Nepergyvenk, daugiau to nebebus, - užmetė vienas kareivukas gulintis ant lovos. Su šiais jo žodžiais gavome komandą, kad jau laikas miegoti.
Na tai ką, mielieji, pagaliau priartėjome prie vienos iš svarbiausių teksto dalių – susidorojimą. Atsikėlėme dar prieš visą rytinį muštrą ir vienas kitam linksėjom galvomis žinutę „jau tuoj, tuoj“. Rytas praėjo be didesnių žeminimų, gavome eiti žąsele iki valgyklos paėsti pilkos kopūstų buzos, o atgal grįžome šliaužte.
- Na pala, sūkos, atsiimsit, - kiekvienas iš mūsų griežė dantimis.
Budėjimo metu su Adiletu gavome kiek atsikvėpti nuo patyčių, kadangi budėjome „Sanatorijoje“. Vieta, kurioje budėjome „Sanatorija“ buvo vadinama ne be reikalo. Tarp kalnų įrengta ~40 kvadratinių metrų budelė neturėjo jokios realios paaiškinamos paskirties kaip tiktai naujokų muštrui. Dažniausia būdavo, kad į vieną namuką pastatydavo budėti naujoką ir senį. Senis pradėdavo linksmybes, prisigalvodavo įvairiausių užduočių, kurios išsunkdavo naujoką tiek fiziškai, tiek emociškai. Naujokui prisakydavo, jog jeigu kam pasiskųs– sumuš. Aišku, sumušdavo kai net naujokas ir nepasiskųsdavo. Tą kartą kažkaip išpuolė, kad su Adiletu budėjome dviese – du naujokai, bet ir tas reiškė, kad į „Sanatoriją“ ateis patikrinti budėjimo vienas iš diedų.
Visą dieną su Adiletu prakortavę mėgavomės akimirka, nes niekas prie mūsų dar nelindo. Atėjus vakarui, iš uzbeko baimės prakaito užuodžiau, kad greitu metu turėtų ateiti vienas iš skriaudėjų patenkinti savo, sutikite, kiek keistokos aistros.
- Tai ką, lošiat kortomis matvaju? – įlėkė į „Sanatoriją“ Vladimiras ir savo trumpomis kojytėmis spyrė man ir Adiletui profilaktiškai po vieną smūgį į blauzdą. Suvaidinę, kad smūgio būtą smarkaus, kritome ant žemės raitydamiesi kaip tie milijonieriai futbolininkai kur rodo per teliką, kurie vos priliesti griūva iš pseudoskausmo.
- Tu, pribaltas, turėtum biški būti gudresnis už čiurką ir suprasti, kad kortuoti salagoms negalima, - adresavo man Vladimiras. – pyzdink iš čia kol nepakviesiu.
Linktelėjęs iš lėto atsistojau, vaidindamas, kad vis dar skauda koją. Išėjęs žvilgtelėjau į Adileto akis, pasruvusias ašaromis. Broliškai linktelėjau, kad viskas atseit bus gerai, bet buvo matyt, kad jis manim nepatikėjo.
Išėjęs už durų šiek tiek stabtelėjau vedamas smalsumo.
- Nu, niūchas, turi pinigus? – cyptelėjo Vladimiras.
- Turiu, - linktelėjo Adiletas ir nuėjęs prie spintelės ją atidarė. Atsargiai paėmė medžiaginį maišelį. Kaip aš nemačiau, kad jis ten jį pasidėjo? – Štai, viršininke. Viskas ką surinko maniškiai.
Adiletas pradėjo po truputį iš maišelio traukti rublius ir dėlioti juos ant stalo.
- Kiek čia bus? – paklausė Vladimiras.
- Perskaičiavau, 650 rublių. Kaip matote čia 19 kupiūrų po 25 rublius, - davė kelis kartus repetuotą ataskaitą Adiletas. - 13 kupiūrų po 10 rublių, 5 kupiūros po 5 rublius, 5 kupiūros po 3 rublius ir 5 po rublį. 650 rublių
- Jobtvajumat, - Vladimiras užsidengė burną, - iš kur tu gavai tiek pinigų?
- Viską išpardavę atsiuntė giminės. Kiek trūko pavogiau iš būrio draugų. Prašau, nebelyskit daugiau, - pradėjo verkti Adiletas.
- Na gal dar vieną kartelį, - taręs Vladimiras apsilaižė lūpas.
„Viskas“ pamaniau, delsti nebebuvo kada. Toliau viską vykdžiau pagal būrio boicų sudarytą planą – tas kuris budės su Adiletu ir atėjus Saniai arba Vladimirui bus išvytas, bėgs į kazarmas pranešti, kad atėjo Metas. Tą ir padariau. Uzbekistano saulei nusileidus ir kandant kalnų vakaro šaltukui nusispjovęs į visus kūno indikatorius sustoti, bėgau iš visų jėgų krenkšdamas ir raugėdamas. Įbėgau į kubriką uždusęs, bet nieko tarnybos draugams sakyti nereikėjo, nes mūsų būrys jau buvo pasiruošęs. Karių akyse buvo matyti įtūžis, keli netgi iš lovų išlupo metalinius strypus. Kareivinėse budėjęs šauktinis buvo diedas, bet zemliakas, lietuvis iš Biržų. Viską papasakojęs apie mūsų planą, ryte gavau žodį, kad kliūčių pabėgti nebus.
- Varom, Adiletui jau mauna kelnes! – daviau signalą chebrai ir mes pasileidome bėgti link „Sanatorijos“, esančios už penkių minučių bėgte nuo kareivinių.
Priartėję prie pat pastato, lėtai prislinkome ir nudžiugome, jog neužtikome prievartos akto. Kaip tik atvirkščiai, Adiletas palindęs po stalu iš visų jėgų gynėsi įsikibęs į stalviršį, kad tik nebūtų paimtas. Vladimiras, jau be kelnių, laidė rusiškus keiksmažodžius, bet kadangi iš sudėjimo buvo ne daug stambesnis už Adiletą, jėga paimti jo negalėjo. Žinoma, jeigu būtų atėjęs Saška, Adiletas tuo metu jau gulėtų išniekintas kaip šaldyta žuvis prekybos centre su tuščiu žvilgsniu įsmeigtu į klientą.
- Ką jūs čia dabar, blet, sumąstėt? – krūptelėjo Vladimiras pamatęs visą mūsų būrį. – Marš lauk nachui iš čia!
- Ne, bybeli nususęs, turėsi mus išvyti pats, - tarė Planyčovas iš Nižnij-Novgorodo.
- Arba mes patys tave iš šio pasaulio išvysim, - poetiškai pridūrė Vaišnors iš Jūrmalos, beveik zemliakas.
Aplink mus tvyrojo kurtinanti tyla. Vienas diedas prieš maždaug dvidešimt testosteronu ir kerštu pritvinkusių jaunuolių, norinčių atkeršyti už Adileto žaginimus.
- Eikit, iš čia, kol neišpisau. Va, šitas čiurka iš jūsų nupiso rublius, žiūrėkit guli ant stalo. Esat bobos, neišdrįsit nieko man padaryti, - dabar jau su perdėtu pasitikėjimu cyptelėjo Vladimiras, susikišęs varpą atgal į apatinius ir užsitempęs kelnes iki pat bambos.
Vladimiras labai klydo. Pirmasis išdrįso kažką padaryti iki tol džentelmenu laikytas Bliuchorovas iš Voronežo, arklio spyriu smogęs Vladimirui tiesiai į tarpkojį. Gavęs tikslų smūgį į sėklides, Vladimiras suklykė auktšu falcetu ir iš skausmo puolė vemti. Sekantis išdrįsęs buvo Sargsijanas iš Armėnijos TSR, metaliniu strypu išmušęs kelis dantis Vladimirui. Tada Hurenko iš Donecko, įsismarkavęs su kojų spyriais ir suplėšęs savo kerzinius batus.
Kai matėme, kad Vladimiras dar bando atsimušinėti žodžiais įžeidžiant mūsų motinas, atrodo nutrūkome nuo grandinės. Visi kaip vienas sušokome kumščiais talžyti tą supistą pseudoVDVšniką, nemokiusių mus nieko kito, kaip tiktai eiti žąsele, kaip įtempti raumenis prieš smūgį, kad mažiau skaudėtų ir ką daryti norint išvengti seksualinio priekabiavimo iš hierarchiškai aukštesnio asmens.
- Jums... echm... echm... pyzda... atvičiaju... – spjaudėsi kraujais Vladimiras po smūgių ir spyrių lavinos, kurio pamėlęs veidas tino mums bežiūrint.
- Davai, blet, išrengiam tą nuopisą, - pagautas įsiūčio tariau ir visi puolėme plėšyti nuo jo rūbus, atidengę zonos tatuiruotes, visokius vorų tinklus ant alkūnių ir Kremliaus kupolus ant nugaros. Metaliniais strypais ir sunkiais kerzais tvatinome tol, kol didžiąją dalį kūno padengė smurtinės žymės, o ne tatuiruotės. Adiletas šią egzekuciją stebėjo iš po stalo, su savotiška baime, kad visa agresija nepersimestu kartais ant jo pačio.
Kai išliejome visą agresiją, Vladimiras jau buvo mėlynu veidu, gargaliuojantis. Iš kažkur atsirado tas žymusis šluotkotis, kuriam atidavinėjome pagarbą ne vieną naktį. Visą šią egzekuciją suplanavome baigti finaliniu akordu – leisdami Adiletui atsigriebti.
- Imk, Adi, sukišk, - tarė vienas iš mūsų Adiletui, lendančiam iš po stalo įsiūčio pilnomis akimis. Pastatę Vladimirą rakėm, palikome jį vieną su Adiletu ir išėjome iš „Sanatorijos“ pastato kol neišgirdome baubiančio Vladimiro, bedante švepla burna meldžiančio pasigailėti. Parėję pamatėme, jog Adiletas sukišo šluotkotį, atsiprašant, į išangę kiek tik fiziškai buvo įmanoma.
- Jautiesi atsigriebęs? – paklausėme.
Adiletas vis dar sunkiai kvėpuodamas linktelėjo ir užsirūkė. Vladimiras nors ir buvo leisgyvis, bet jėgų verkti dar buvo likę. Keturiese pakėlėme Vladimiro kūną ir išnešėme į lauką.
- Negalime čia jo palikti, - tarė Guricinas iš Murmansko, turėjęs būti mariaku, bet atsiųstas kažkodėl į čia.
- Nu tai panardinam tada jį į šūdų duobę, kas gi belieka? – tariau juokais.
Boicų būrys mąsliai susižvalgė nesupratę mano juokelio ir priėmė tai kaip už rimtą.
- Blecha, gera idėja, - linksėjo susirinkę.
Surūkėme po cigaretę prie vaitojančio Vladimiro kūno, meldžiančio ištraukti šluotkotį. Apsimetėme, kad nesuprantame ir užgesinę cigaretes jam į kūną, spyriais paraginome šliaužti iki artimiausios lauko išvietės buvusios netoliese. Kruvinomis alkūnėmis nušliaužęs iki tikslo, dviejų egzekutorių buvo paimtas už pažastų ir įmestas žemyn galva į tą visą smirdalynę. Panardinę ruskį šūdų duobėje ir ten jį palikę, mūsų būrio boiciai lyg niekur nieko, tyliai grįžo į kareivines, o aš į „Sanatoriją“, kur su Adiletu tęsėme žaisti Duraką apsimesdami, kad neužuodžiame tvyrančio kraujo ir išmatų kvapo.
Sekantį rytą Adiletas grąžino iš mūsų pavogtus rublius ir visų atsiprašė. Broliškai paplekšnoję jam per petį, atleidome. Per rytinį patikrinimą pasigedus Vladimiro, buvo aktyvuotas visas batalionas jo paieškai. Dezertyravimo versija buvo iš karto atmesta, nes diedams tarnybos buvo likę vos mėnuo. Saška, pasigedęs savo vienintelio draugo, atrodė kaip motina, kurios vaikas išsiųstas į armūcha ir dingo be žinios. Akivaizdžiai nerodėme, kad mums juokinga, kadangi hierarchiškai iš vyresniųjų juoktis negalėjome.
Vadovybė įtarė, kad tai galėjo būti mūsų darbas, bet niekas dėl to nieko nesakė, nes buvo, švelniai tariant, vapše pochui ant kažkokio vieno kareivuko. Kelias dienas prasismaukę su bevaise paieška, buvo nuspręsta, kad Vladimiras Virbonovas pabėgo.
Raštinės didžiam džiaugsmui, šie nebuvo spėję išsiųsti Vladimiro tėvams telegramos apie sūnaus dezertyravimą, kai mūsų VDV batalionas pagaliau rado bėglį. Raštininkai suploję rankomis, kad nereikės kurti kažkokių nesąmoningų tekstų apie ruselio pabėgimą išsitraukė seną gerą zagatovkę, kurią naudoja kai tik kažkas miršta. Telegrama skambėjo taip, kad Vladimiras Virbonovas žuvo gindamas didžiąją Sovietų Sąjungą. Šeima savaitės bėgyje gavo cinkuotą karstą su Vladimiro palaikais. Visi to pašlemėko giminės vyrai tramdė pasididžiavimo ašaras, kad „va, dar vienas giminėje žuvo žudydamas tuos supistus muchamedus ir gindamas mus“. Niekas iš giminaičių nežinojo, kad tas ginėjas žuvo ne mūšio lauke, kaip teigė telegrama, o išmatų duobėje, kurioje tikiuosi galą gavo ne nuo daugybinių kūno sužalojimų, o į kvėpavimo takus patekus išmatom iš visų tų, kuriuos jis yra skriaudęs.
Sania, kai pamatė ištrauktą trijų dienų marinavimo sužalotą draugo kūną pravirko ir prie Adileto daugiau nebelindo. Sania puikiai suprato, kad čia mūsų darbas, bet tik nesuprato to, kad nenumaldomai artėja ir jo eilė.
Atmetus tai, kad ši istorija kupina patyčių, žeminimų ir žaginimų, jos atomazga man, ir kartu su manimi tarnavusiems, kelia tiktai šypsnį ir pasiekimo jausmą. Na ir kas, kad mes grupiniu būdu nužudėme žmogų.
Na tai ką, jaunimėli, šiam kartui gal užtenka. Sekančioje istorijoje papasakosiu apie tai kaip likimas susidorojo su paskutiniuoju Adileto skriaudėju Sania Žaunerovičiumi. Jeigu ši istorija pasirodė kiek žiauroka, galiu tik nuraminti, kad sekanti neturėtų būti tokia.
Tik prašau negalvokit, kad esu kažkoks kapitalistas viską darantis už pinigus, bet norėčiau paprašyti vieno dalyko. Kaimynų vaikis sukūrė kažkokią platformą, kur galima mane remti ne tik emociškai, bet ir finansiškai. Jeigu nesunku, įmeskit kokį eurą kitą... Man labai nemalonu prašyti, bet šaibų tikrai šiuo metu trūksta.
https://contribee.com/kostas-dumauskas
Antrą istoriją apie armūchą planuoju visiems įkelti po dviejų savaičių, o mano rėmėjai gali skaityti jau dabar.
Iki sekančio malonaus, mielieji,
Kostas Dumauskas
Taip pat dalyvauju ir Facebooke

Senais gerais 1994-aisiais, tokio šūdo nebuvo. Niekas negirdėjo tokių medinių juokelių kaip „Aš ir taip koronos išgėręs, tai man joks virusas nebaisus“ ar „Žmona serga karova virusu, o aš korona“. Ką jau kalbėti apie legendinį „Lietuva geriausiai pasiruošusi koronavirusui“.
Ne, brangieji. Tokiais prastais bajeriais žmonės nesisvaidė. Tame legendiniame, jaunimo taip idealizuojamame, dešimtmetyje humoro scenoje karaliavo tokie grandai kaip a. a. Orlauskas, Klarkas ir tas bičas kur laisvu laiku mėgsta nešioti fishnetus. Žmonės juokavo apie uošvienes, netikėtai grįžusį vyrą iš komandiruotės ir rusą, anglą ir vokietį. Jokių juokelių apie virusus nebuvo.
Niekas nebijojo užsikrėsti kažkokiomis ligomis. Vienintelis virusas, kurį galėdavai pasigauti, tai buvo arba šroto virusas, arba šokio virusas. Nu gal dar triperis. Kažkodėl niekas apie tai medinių juokelių neskaldė.
Tuomet žmonės vaikščiojo laisvi ir vienintelis dalykas ko jie bijojo, tai apiplėšimų, sprogdinimų, prievartavimų ir nužudymų. Tik tiek. Jokios „koronapanikos“ kaip juokingai pasakytų supistas hipsteris su savo beržo sulos detoksikuojančia latte ir tuo supistu paspirtuku lekiančiu per šaligatvį ir rėkaujantį „Lygios teisės, seni“.
Aš, kaip prisimenate praeitoje dalyje, buvau sučiuptas policijos pareigūnų ir iškaziolintas už didelio kiekio spirito laikymą. Kažką buvau užsiminęs apie ištiestą pagalbos ranką. Grįžkime į tą policijos komisariato rūsį.
Iš nosies šnarpšimų bei kosčiojimo po kiek laiko supratau, kad esu čia ne vienas. Drėgname rūsyje, prie radiatoriaus buvome prikabinti keturiese. Aš, jaunas paauglys blondinas Stanislovas, torpeda Remigijus ir tylusis ruskis, turbūt nemokantis lietuviškai. Tamsiame rūsyje radiatorius buvo įrengtas per visą sieną, todėl vienas kito matėme tik siluetus. Viskas būtų buvę gerai, jeigu tą 1994 sausį komisariate būtų įjungtas šildymas. Toje suplėkusioje patalpoje turėjome sėdėti tol, kol įvyks teismas. Pirmoji naktis pralėkė greitai, nes visą laiką pramiegojau ant šaltų betoninių grindų. Išgirdęs, kad patalpoje esantys žmonės pradeda po biški šnarėti, nusprendžiau pralaužti ledus.
„Tai gal susipažįstam? Aš vardu Kostas “ drebančiu balsu ištariau sušalęs.
„Pažindinkis pats su savimi, aš čia netyčia šiąnakt papuoliau. Man tokios jūsų kompanijos nereik“ naručnikais surakinta ranka besitaisydamas šviesius plaukus ištarė jaunas paaugliukas Stanislovas.
„Kaip nori“ caktelėjo tolimiausiame kampe sėdintis treninguotas torpeda „mes čia vis viena užtruksime ne vieną valandą. Aš Remigijus. Gali vadinti Remyga. Su spiritu nuo šešiolikos“
„Tu ką, jį geri?“ paklausė dabartinio hipsterio balsu Stanislovas.
„Pisu blet. Pardavinėju“ nusijuokė Remyga. „Kostai, susipažink. Va tas, kur tarp tavęs ir šito keno, sėdi mano naparnikas Nikita. Ar ne, Nikita?“
„Grrhg“ burbtelėjo ruskis.
„Nu anas biški pyksta ant manęs. Už darbelį gavom šaibas į priekį. Viską iškart išleidom, o dabar sėdim čia jau dvi savaites. Siuntą konfiskavo, tai nežinau kaip čia bus. Ar ne, Nikita?“
Ruskis lėtai įkvėpė ir iškvėpė orą.
„Nu žodžiu“ tęsė Remyga „o ką tu čia veiki?“
„Sėdžiu, kaip ir jūs. Vežiojau spiritą klientams. Paskui, papuoliau ant buvusių konkurentų iš taksi laikų. Tie pradėjo mane vytis ir atkreipus mentų dėmesį buvau supakuotas. Bandžiau dar gintis, kad spiritas ne mano, bet kaip tyčia atsirado vienas iš mano klientų ir išstukalino“
„Vietinis tu?“
„Kaip čia pasakius, gimęs Kulautuvoje, bet dirbu Kaune“ susinepatoginau.
„Nu tai reiškia vietinis. Turbūt pas Kęstutį dirbai?“
Vos linktelėjau.
„Gerai, savas. Kiek tonų vežei?“ paklausė Remyga.
„Nebuvo tonų, 180 litrų „Royal“
„Keista, Kęstas gi biški ant didesnių kiekių varo. Nu, bet baudžiakas tai bus tikrai. Va, mes su Nikita vežėm porą tonų. Tai nežinau, gal nesušaudys?“ sužvigo Remyga.
„Šiaip tai girdėjau šnekant, kad nori uždrausti mirties bausmę“ iš tamsos tarė Stanislovas.
„Atleisk, kalbino tave kažkas?“ Remyga paklausė“ žodžiu, nusiteik čia pasėdėti. Gali ateiti mentas ir siūlyti tapti ožiu. Buvo čia patupdę porą tokių veikėjų, kurie greitai iš čia pasišalino. Matyt išstukalino savo taškus ir prarabus. Gal ir gerai, gauni laisvę. Mus su Nikita irgi vis bando palaužti, kad ožintume. Nu bet manau pats žinai, kas būna, kai tampi ožiu. Dar vienas dalykas yra tas, kad jeigu per ilgai čia užsibūsime, iš čia gan greit dingsime.
„Dingsite? Kaip?“
Užklausus klausimo, sienoje priešais mus išgirdome šurmulį. Po kiek laiko pavyko įžiūrėti, jog ten buvo rūsio durys. Po keliolikos sekundžių spynoje pasigirdo krebždėjimas.
„Gali greičiau? Man greit pietūs. Tu ir su boba taip ilgai užtrunki?“ girdėjosi anapus durų žemas balsas.
„Palauk, kažkodėl nesisuka raktas“ atsakė žemam balsui jaunas balselis.
„Taigi durys neužrakintos, debile. Jie taigi prirakinti, kaip jie tau išeis?“ durims prasidarius išvydau, kad tai pasakė milžiniško stoto policininkas, kurio pilvas buvo nudribęs žemiau diržo „Kostas Dumauskas, kuris?“
„Aš“ taręs bandžiau stotis, bet prisiminiau, kad esu surakintas.
„Atrakink tą beždžionę. Eisim, Kostai pakalbėt. Jeigu muistysies, tai atsiimsi. O ko tu kūrva žiūri?“ taręs milžinas spyrė ruskiui į šonkaulius.
Patalpos, kurias palikau, smirdėjo šlapimu, todėl vos ištrūkęs įtraukiau gerą oro gurkšnį. Užlipus laiptais pastebėjau, jog už lango graži diena. Koridorius buvo išmargintas šlykščiai žalsva spalva. Kai kur dažai jau buvo aptrupėję, todėl supratęs, kad esame sename pastate nesistebėjau, kad mus laiko nevėdinamam rūsyje. Po praleistos nakties „kameroje“ akys dar ne visai priprato prie šviesos. Grindys buvo medinės ir girgždėjo lyg tos monstriškos metalinės supynės daugiabučio kiemuose.
Praėję painius koridorius sustojome prie vienų iš durų, kurios buvo šiek tiek geresnės kokybės negu visos kitos. Jaunasis pareigūnas pasibeldė ir paprašė leidimo mums įeiti į kabinetą. Stambusis pareigūnas įstūmė mane vidun. Jame sėdėjo dar didesnis pareigūnas už pastarąjį. Šiame kabinete tvyrojo nepakeliamas cigarečių dūmų dvokas. Langas kaip tyčia buvo uždarytas ir užsandarintas pakulomis.
„Nu, kontrobandistas, sėsk“ tarė viršininkas, tas kur stambiausias iš visų „O tu, Andriuk, pyzdink“
Jaunasis policininkas taip ir padarė. Prieš išeinant dar norėjo nusilenkti, bet pamatęs, kad link jo skrieja viršininko nuorūka, vos spėjo išeiti.
„Gandonas, ar ne, vade?“ žemu balsu paklausė storasis pareigūnas.
„Nelysk į šikną, Virgi“
Stambusis pareigūnas Virgis lėtai nužingsniavo į kitą kabineto galą ant taburetės. Viršininkas jį nusekė žvilgsniu.
„Taigi, Kostai, iš kur tu ištraukei tą spiritą?“ prisidegęs cigaretę paklausė viršininkas.
„Priesiekiu, viršininke, pirkau iš vienos bobos. Mano mamai reikėjo, kad ant uogų užpiltų, čia vaistams, tikrai“
„Šimto aštuoniasdešimt litrų spirito ant vaistų?“ monotonišku balsu paklausė.
„Na taip, viršininke. Atsargoms visokioms, gal karas koks ateis, tai žinot. Gi reikia“
„Pardavinėjai kažkam?“ tuo pačiu balsu viršininkas bėrė žodžius.
„Tikrai ne, net ir neplanavau, viršininke“
Viršininkas pasuko galvą į spintelę, ant kurios buvo sudėta krūva lapų. Pasimuistęs ant kedės nusikeikė.
„Virgi, blet, paimk tuos supistus lapus nuo spintelės“
Virgis atsidusęs iš kito kabineto galo nuvėžlino iki spintelės, kuri buvo per du žingsnius nuo viršininko stalo. Virgis paėmęs atsainiai susegtus lapus juos kruopščiai padėjo ant stalo priešais pilvūzą. Vadas lapus pasklaidė, pažiūrėjo į Virgį, kuris išpiltas prakaito grįžo ant taburetės, atsiduso ir tarė:
„Nu, gi blet, nepisk tu man proto, jaunuoli. Gavom parodymus iš vilijampoliečio Jono, kuris prigėręs tavo spirito netyčia nužudė žmoną, ar tai sugyventinę. Parodymai nemeluoja. Tie taksistai, kurie tave vijosi, patvirtino tą patį“
„Viršininke, kažkoks nesusipratimas, tikrai“ bandžiau gintis.
„Nesusipratimas čia tik tas, kad galėjo kažkas pagimdyti tokį debilą kaip tu. Sakyk viską kaip yra, arba sėsi ilgam“ atsilošęs kėdėje viršininkas vienu įtraukimu sutraukė pusę likusios cigaretės.
„Gerai, tamsta. Prisipažinsiu“ man ištarus Virgis kiek pasviro į priekį nuo taburetės „pirkau visą šitą spiritą pas „Smūgio taksi“ taksisto žmoną, kuri man ir pardavė šitą kiekį. Sugalvojau dar parduoti vienam kitam žmogeliui, todėl prakaliau tam Jonui ar koks jis ten buvo“
Viršininkas nusišypsojo.
„O iš kur sužinojai, kad būtent tam Jonui reikia ir būtent iš to namo?- supratęs kaip kas paklausė viršininkas“
„Eee...“ žodžiai užstrigo gerklėje „Gerai gerai... Per pažįstamus susipažinau su viena boba, kuri užsiiminėja spirito prekyba. Ji man viską surašė ant lapo, kiek kam ir kur reikia išvežioti. Prisiekiu“
Apie savo armijos laikų draugą Kęstą nutylėjau, kad tai jis mano pagrindinis prarabas.
„Žiūrėk, nenoriu aš čia su tavim cackintis. Šneki lygiai taip pat kaip ir visi kiti, kuriuos esame pagavę. Turiu aš tau pasiūlymą“ viršininkas pasilenkė į priekį ir parodė jog prieičiau „Jeigu dar kada nors išgirsiu tave šnekant tokius šūdus, sėsi ilgam tikrai. Dabar rinkis, arba tave Virgis atpyzdina taip, kad į zoną važiuosi visas mėlynas arba pasirenki su mumis bendradarbiauti. Domina?“
Pažiūrėjus į Virgio stotą ir jo nuožmų veidą, noras būti maištininku kaip mat dingo.
„Kas man už tai? Ką reikės daryti? Kiek uždirbsiu?“ išbėriau klausimus.
„Che che, blet, gudrus tu. Pasėdėk kurį laiką su šitom atmatom ir paklausinėk iš kur jie gavo spiritą ir kas jų pagrindiniai taškai. Ypač atkreipk dėmesį į tą blondiną pacuką, kažkoks jis man įdomus. Už keleto dienų ateis Virgis ir atves tave pas mane, tada pasakysi iš kur jie visi tą spiritą gavo. Beje, šiandien turėtų dar atvežti tokių spiritistų kaip tu, tai informacija man būtina kaip oras, supratai?“
„Nebūtų jums paprasčiau teismo būdų sužinoti iš kur tas spiritas keliauja?“ nutaisęs kvailą miną paklausiau.
„Mums būtų daug geriau, jeigu tai išsiaiškintume būtent mes kaip tas spiritas pas šitas atmatas atkeliavo. Dabar siūlau pyzdint į rūsį ir klausyti kiekvieno žodelio apie spiritą. Po to, kai sužinosi apie anuos, galėsi pasipasakot pats, kaip jis pas tave atsidūrė. Tinka?“ viršininkas dar kartą užsirūkė.
„Nelabai noriu būti ožiu, bet tinka“ nuleidęs galvą tariau.
„Žinai kaip aš sakau – geriau būti ožiu, negu gaidžiu. Varyk nachui iš čia.“
Virgis, prasmirdęs prakaitu stumtelėjo mane į koridorių, kuriame ausį prie durų prikišęs laikė jaunasis policininkas Andrius. Gavęs antausį nuo Virgio, jis suskubo mane vesti žemyn į rūsį. Einant link mano įkalinimo vietos, jutau kaip smarvė intensyvėja. Durims prasivėrus, šviesa rūsyje jau buvo uždegta. Patalpa buvo kiek didesnė, negu aš buvau ją įsivaizdavęs.
„Stanislovas, kuris?“ griežtu bosu užklausė Virgis „Eik, Andreli, prirakink šitą ir atvesk tą“
Blondinas paauglys Stanislovas išsigandęs susigūžė, bet Andrelio banano kirčiai jį kažkaip ištiesino, kad pavyktų nuimti antrankius ir išvesti iš prasmirdusio rūsio.
„Nu, tai kaip? Pasirašei tapti ožiu?“ durims užsivėrus paklausė Remyga „mes čia su Nikita statymus darėm ar pasirašei ar ne“
„nighmnmgh“ kažką sumurmėjo ruskis Nikita.
„Keista, bet nesiūlė. Tik paaiškino kuo aš esu kaltinamas ir panašiai. Pasakiau, kad kalbėsiu tik teisme ir su advokatu. Todėl taip greitai ir paleido“ sumelavau.
„Tikrai, kad keista“ taręs šiuos žodžius Remyga paniro į miegą. Nikita nusisukęs kažką rusiškai niurnėjo, tai man neliko nieko kito, kaip padaryti tą pati – pasnausti.
Miegodamas jutau, kad labai šalta, todėl pradėjau drebėti. Susirietus pasidarė daug geriau. Per miegus išgirdau, kad grįžo Stanislovas, bet buvau per daug pavargęs prabusti ir klausytis ką jiedu su Remyga šneka. Pasigirdo ir kiti balsai, ne vien tiktai Stanislovo ir Remygos. Nusprendžiau, kad laikas atsimerkti.
„Pamatysi, Remyga, va tokia kučka trotilo, va“ rodė rankomis įsivaizduojamą kiekį nepažįstamasis.
„Tiek ne tik sieną pramuš, bet ir traukinį gali nuversti bliad. Tu tik nesuk pautų“ tarė dar kitas nepažįstamas asmuo.
„Gerai, bet atsiminkit, kad laikas pinigai ar kaip ten sako“ konspiraciniu balsu sakė Remyga, bet mane pamatęs balsą pakeitė „susipažinkit, čia Kostas. Kostai, čia Sieras ir Algis iš Panevėžio“
„Bliad, man rodos kažkur aš tave mačiau“ suraukęs savo vieną antakį žiūrėjo į mane Sergėjus.
„Nu aš tai tikrai ne“ tarė Algis.
„Sveikas, Sierai, mes su Kęstu pas tave buvome vasarą. Pilstėm spiritą, pameni?“
„A vo iš kur man tu man matytas“
„Sierai, kaip čia papuolei?“ paklausiau.
„Ai, dėl draugų, kaip sakoma“ taręs Sieras ir Algis šyptelėjo Remygai „pamenu, kai biški truktelėjai spirito ir nusmigai, jo jo, atsimenu“ tarė Sieras ir papasakojo mano jau anksčiau aprašytą istoriją Remygai ir Algiui. Po to rusiškai tą istoriją papasakojo ir Nikitai, kuris pirmą kartą nusišypsojo.
Visi smagiai pasijuokė išskyrus vieną asmenį sėdėjusį ir viską karpiusį ausimis.
„Nu, Stanikas, ko nežvengi?“ Stanislovo paklausė Algis „Nejuokinga ar kas?“
„Na tiesa pasakius, tai nelabai“ Stanislovas susiraukęs atkirto „ir prašyčiau manęs taip nevadint“
„Pašol tu nachui, kaip norėsim - taip vadinsim. Jobanas Stanikas“ perdėtai kietu balsu riktelėjo Algis.
Likusią dienos dalį Algis, Sieras ir Remyga pasakojo vienas kitam istorijas iš spirito laikų. Kaip pavyko susidaryt vaizdą, ši trijulė buvo senai pažįstama. Nu dar ir Nikita, bet jis sėdėjo užsidaręs ir tylėjo. Kadangi jie buvo kvaili, išgirdau ko man reikėjo, visas pavardes, vietas ir kitą reikalingą informaciją kurį būtų naudinga viršininkui, kurio net vardo nežinau. Viskas vyko kaip Dievulio užplanuota, tik atsitiko kai kas labai nesmagaus.
Kai atsidarė rūsio durys, mes pamatėme, kad anapus rūsio jau vakaras. Porelė pareigūnų stovėjo ir Virgis riktelėjo:
„Stanislovas, kuris?“
„Aš“ su šypsena tarė Stanikas, kol jam nuiminėjo antrankius.
„Ko tiems bybiams čia iš jo prireikė?“ gūžtelėjo pečiais Remyga.
Nors laikrodžio ir nebeturėjau, bet vidinis laikrodis veikė neblogai, nes po pusvalandžio grįžo Virgis ir Andrius su bananais rankose.
„Algis, kuris?“ jau užknisusiu balsu riktelėjo Virgis.
„Aš. Ko, blet, reikia?“ tarė Algis ir nė neketino bendradarbiauti kol jam nuiminėjo antrankius.
Pastačius Algį ant kojų, jis sulaukė spyrio į nugarą. Algiui nesuprantančiam kas vyksta, parvirtus ant pilvo, jį bananais puolė tvatyti tie du pareigūnai. Algis spėjo prisidengti galvą, bet smūgių kruša atiteko visam kūnui. Nugarai, šonkauliams, kojoms ir, atsiprašant, tarpkojui, po kurio smūgių Algis pradėjo cypti ne savu balsu. Visas sudaužytas, apsimyžęs ir kruvinas, Algis buvo nuvestas į viršų.
„Kas čia tiems dabar užėjo?“ vėl gūžtelėjo pečiais Remyga.
„Remyga, ar tu dar nesupratai?“ neištvėręs tariau.
„Ko nesupratau?“ suraukęs kaktą Remyga dairėsi tai į mane, tai į Sierą.
„Stanislovas išstukalino viską viršininkui“ atsidusęs tariau.
„O iš kur tau žinot?“ debilo veidu klausė Remyga.
„Nejaugi neakivaizdu? Stanislovą išpyzdavoja Algis, ir kažkodėl Algis sumušamas. Garantuoju, kad dabar Stanislovas pasakoja visas jūsų istorijas viršininkui. Pavardes, vietas ir prarabus“ šiek tiek pyktelėjau, kad būtent Stanislovas tai pasakoja, o ne aš.
„Ai bliad, o ką dabar daryt?“ Sieras dūsavo „tikrai gausim nemažai sroko“
„Tai kur tas tavo draugelis, Sierai?“ Remygos akys lakstė tai vienur tai kitur.
„Padaždi, padaždi. Bet kurią akimirką. Beje, jis man ne draugelis, aš jo net nesu matęs“ iš nervų Sieras kramtė lūpą.
Rūsyje stojo labai nejauki tyla, kurią dar nejaukesnę pavertė Stanislovo grįžimas į kamerą. Jis įsispoksojo į kraujo dėmę ant grindų.
„Kas čia dabar nutiko?“ paklausė Stanislovas.
„Tai tu mums blet pasakyk, Stanikai“ zulindamas antrankius į storą radiatoriaus metalą tarė Remigijus.
„Ką? Aš nieko nežinau? Kur Algis?“ Arba jaunasis Stanislovas buvo puikus aktorius, arba iš tikrųjų nieko nežinojo.
„Kur buvai, tvajumat?“ užbliovė Sieras.
„Pas viršininką. Pasikalbėti apie būsimą teismą“ tarė Stanislovas.
„Kam viršininkui tave vakare kviestis pas save apie teismą?“ nepagalvojęs paklausiau Stanislovo.
„Tam pačiam reikalui, kaip ir tau, Kostai, bendradarbiauti“ nusišypsojo Stanislovas.
Sieras su Remyga vienas į kitą susižvalgė.
„Tai, Kostia, ir tu kaziolas bliad?“ Sieras pūtė orą iš nosies taip, kad įtariau tuoj pradės bėgti kraujas.
„Kostai, tai tu gi su Kęstučiu viena chebra? Negi tu kaziolinsi?“ Remyga nesupratęs raukėsi.
„Vyrai, ramiai, nieko aš neskųsiu. Aš gi ne Stanikas“ penktoko argumentą tariau mane kaltinantiems spirito prekeiviams.
„Nu nežinau, man viršininkas sakė kitaip. Sakėsi, kad tu su manimi toje pačioje valtyje“ šypsojosi Stanislovas.
Prireikė kelių minučių kol Remyga suprato pasakymą apie valtį.
„Aš jus kūrvas abu nupisiu blet!“ bliovė Remyga ir iš pykčio malėsi ir vos ne plėšė nuo savęs rūbus. Vienas Dievas težino ką jis būtų mums padaręs, jeigu nebūtų buvęs surakintas „Nikita, blet, įsimink šitus du pedikus“
Kadangi Nikita nemokėjo lietuviškai, jis nieko nesupratęs gūžtelėjo. Matyt buvo pripratęs prie tokių Remygos nervinių priepuolių. Remygai besvaidant prakeiksmus, Sieras rusiškai papasakojo Nikitai, kas čia ką tik įvyko. Nikitai nieko kito neliko kaip tik apspjauti mus abu su Stanislovu ir pavadinti „jobanais labusais“.
Po maždaug valandos Remygai su Sieru ant mūsų loti atsibodo ir šie nusprendė nusnausti. Stanislovas tebesišypsojo, o Nikitai viskas buvo dzin. Atėjęs jaunasis pareigūnas Andrius išjungė šviesą, tuo pasakydamas, kad jau naktis. Prisnūdau ir aš.
Vidury nakties išgirdau šūkavimą anapus mus supančių sienų.
„Sierai, Sierai, girdi? Jau?“ pašnibždomis paklausė Remyga.
„A bybis ten žino, gal kažkas negerai“ Sieras tyliai atsakė.
Už kelių minučių pasigirdo milžiniškas sprogimas išbudinęs visus šio rūsio kalinius. Po vieno sprogimo pasigirdo dar didesnis dundėjimas, jog pasirodė, kad mano viduriai tuoj sprogs. Dundėjimas priartėjo link mūsų ir aš kelioms akimirkoms nualpau.
Pramerkęs akis mačiau vien dulkes. Ausis spaudė tokia jėga, net pamaniau, kad sprogo ausų būgneliai. Dulkėms prasisklaidžius pastebėjau, kad mano rankos laisvos. Aplinkui buvo suversti akmeniniai ar tai betoniniai luitai. Visas rūsys atrodė kaip po karo.
Priėjus arčiau pamačiau Nikitą, kuris be garso rėkė, arba tiesiog aš to garso negirdėjau. Jis gulėjo išsitiesęs viduryje kambario labai įdomiai. Kažkodėl jo kūnas buvo vienoje pusėje, o kojos kitoje. Kai supratau, kad jo kojas prispaudė ir jį patį perkirto buvusios lubos, pajutau užplūdusį adrenaliną ir supratau, kad įvyko sprogimas sukėlęs chaose šioje patalpoje.
Bandžiau įžiūrėti dar kažką, bet man tiesiai į veidą pradėjo šviesti prožektorius.
„Alio, alio, kuris iš jūsų Remyga? Tu Remyga?“ prisimerkęs klausė žmogus su juoda balaklava.
Nejausdamas savo kojų artėjau link šviesos signalo, kuris sklido iš buvusių lubų ir buvusios sienos kampo viršuje.
„Davai Remyga, paskubėk. Jau mentai ant kulnų tuoj lips. Davai blet greičiau!“ persilenkęs rėkė ant manęs kaukėtasis su balaklava. Žiojausi sakyti, kad aš ne Remyga, bet buvau greitai įkeltas į viršų. Prieš pat pakylant, pamačiau suknežintą Siero galvą betono luitu. Betempiamas į viršų apsivėmiau.
Pakilęs į viršų buvau labai greitai vedamas kuo toliau nuo policijos komisariato.
„Viskas gerai, Remyga. Sierą irgi ištraukėm. Algio ir Nikitos neberadom. Mačiau porą lavonų“ ramino mane kaukėtas banditas.
Staiga mane įstūmė į juodą mašiną ir šviesos greičiu mes pasišalinom iš įvykio vietos. Ausys išgirdo mašinoje grojančią muziką.
„Nu, sakiau, Sierai, kad traukinį trotilas gali nuverst, ką? Tik biški neapskaičiavom ir vos ne visą pastatą nachui nugriovėm. Geras, ką?“ tarė vairuotojas ir žiūrėjo į Sierą galinio vaizdo veidrodėlyje „Sierai, viskas gerai?“
Atsisukau į šalia sėdintį kolegą, kuris iš tiesų buvo ne Sieras, o mūsų jaunasis paauglys Stanislovas. Tas pats ožys Stanislovas.
„Atsiprašau, vyrai, bet čia ne Sieras sėdi. Šitas piemengalys vardu Stanislovas iš to pačio rūsio. Siero galvą suknežino betono luitas. Ištraukėt ne tą, Sieras miręs, dar kartą kartoju“ kaip užsivedęs maliau. Adrenalinas matyt dar nebuvo nukritęs.
Staiga mašina sustojo šalikelėje.
„Blet, gi sakiau, kad čia ne Sieras. Sieras gi meitelis, o šitas lengvas kaip vaikas“ tarė priekyje sėdėjęs keleivis vairuotojui „kas čia blet darosi?“
Stanislovas staiga iššoko iš mašinos ir puolė bėgti kažkur tolyn į miškus. Durelės liko praviros, todėl aš jas uždariau.
„Nu blet, tiesa pasakius aš to Siero nelabai ir atsimenu. O šito gandono tikrai nesivysiu. O kur Nikita su Algiu? Mes dar vieną mašiną pasiėmėm, bet paleidom ją, nes tie du taip ir neatsirado“
„Turbūt prispausti liko“ iš tiesų tai nežinojau, nes nespėjau jų pamatyti.
„Bet tu tai Remyga tikiuosi, ką?“ atsisukęs vairuotojas nusižvengė.
Galvoje tvinksėjo visos venos kokios tik gali tvinksėti.
„Tai aišku, kad Remyga, o kaip tau atrodo?“ pamelavau vairuotojui.
„Nu ir gerai tada. Kai atvažiuosim galėsi atsakyti už tas dvi tonas spirito kurias su tuo ruskiu prapisot mentams“ taręs keleivis priekyje užsirūkė.
Mašina lėkė man nežinomais keliais į man nežinomą vietą. Mano širdis iš baimės ir adrenalino plakė daug smarkiau negu reivo bytas per kolonėles.
Ai, tiesa, kas nutiko Stanislovui? Naujo tūkstantmečio pradžioje jis sukūrė žymią pop grupę, kurios pavadinimas buvo panašus į tą vakarą jam duotą klyčką „Stanikas“.
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
(Taip pat dalyvauju ir feisbuke)

Nepalaikau pramoginės medžioklės apskritai, bet nesuprantu viso šito šaršalo dėl lankų.
Bear with me. Mano galva vieną valandą su lanku lakstantis medžiotojas, bus viena valanda trumpiau su šautuvu. Ir tai, all things considered, yra labiau naudinga gamtai (gyvūnams). Aš suprantu žmones, kurie kritikuoja medžioklę dėl jos žiaurumo ir beprasmybės. Bet mano galva čia yra bendroji kritika medžioklei as a whole, o ne specifiniam klausimui dėl lankų. Lankai čia niekuo dėti. Tiesa pasakius, medžioti su jais yra kur kas sudėtingiau. Reikalingas fizinis pasirengimas, taip pat rizikuojama paties medžiotojo sveikata, nes gyvūnas turi būti mažesniu atstumu, todėl gali atsikirsti (pavyzdžiui šernai, vilkai ar briedžiai). Jeigu ieškome sažiningumo, tai medžioklė lanku šiek tiek sumažina žmogaus persvarą prieš gyvūną, labiau vertinama gyvūno auka. Vienas lanku pakirstas stirninas yra visos dienos darbas, o šaunamieji ginklai gyvūno auką paverčia nereikšminga.
Dar kartą pasikartosiu, aš prieš pramoginę medžioklę apskritai. Bet pastarosios savaitės lankų kritika man pasirodė šiek tiek perdėta ir politizuota. Jei kovojame dėl gyvūnų kančios sumažinimo, tai reikėtų valgyti mažiau mėsos apskritai. Nes dabar panašu, kad dėl žverienos mes spaudžiame ašarą, o dėl 1000 kartų daugiau veršiukų ar paršiukų mes net nesvarstome.

Neeilinė drama Kaune. 1994 metų sausio pirmomis dienomis „Panoramą“ pradėjo visiems Lietuvoje gerai pažįstamas veidas. Po areštinės sprogdinimo – kruvinas susišaudymas įtakingo mafijozo gyvenvietėje. Pabėgėlių gelbėtojai rasti nužudyti priešais Kauno nusikalstamo pasaulio autoriteto, žinomo „Prarabo“ pravarde, namus.
- Kostai, ateik! Tave per televizorių rodo, - šūktelėjo nuo odinės sofos mano gelbėtojas Kęstutis Petkus. Užgesinęs cigaretę pilnoje peleninėje, iš virtuvės atbėgau į salioną kur Kęstas žiūrėjo „Panoramą“.
Naktį susprogdinus Kauno Policijos Komisariato sieną, įvyko sulaikytų asmenų pabėgimas. Manoma, kad nusikaltimą įvykdė spirito prekeiviai, mat šie buvo vieninteliai tuo metų areštinėje buvę asmenys. Grojant dramatiškai muzikai, rimtu veidu skaitė vedėjas. Nuo sprogimo praėjus šešioms valandoms, Giraitėje, priešais Prarabo namus buvo rasti du nužudyti kūnai, manoma, kad tai buvo areštinės sieną susprogdinę asmenys Darius L. ir Valdemaras D., žinomas „Vairuotojo“ pravarde. Sprogdintojų automobilis buvo nutolęs penkis kilometrus nuo įvykio vietos. Manoma, kad nusikaltėliai likusią kelio dalį keliavo pėsčiomis. Liudininkų teigimu, su jais buvo dar vienas asmuo, kuris galimai buvo iš areštinės pabėgęs Remigijus M., išgaravęs kaip į vandenį. Pasak šaltinių, įvyko susišaudymas prie Kauno IX forto, informacija dėl to dar tikslinama. Šiuo metu policijos pareigūnai atlieka kratą Kauno mafijozo Prarabo viloje, ieškodami galimai iš areštinės pabėgusio Remigijaus M.. Pasak legendų, mafijozo name yra slaptų tunelių, kuriuose Remigijus M. galėtų pasislėpti. Per areštinės sprogdinimą žuvo spirito kontrabanda kaltinami Algis Alauskas, Sergėjus Kondratovas, Baltarusijos pilietis Nikita Zubrovas bei Kostas Dumauskas. Pasak policijos pareigūnų, nėra žinoma kiek sulaikytųjų pabėgo per sprogdinimą, bet manoma, jog tai du sulaikytieji – Remigijus M. ir Stanislovas, kurio pavardės patys policininkai nežino. Dėl aplaidumo Vidaus reikalų ministerija žada pravesti tarnybinį patikrinimą. Štai Kauno Policijos Komisariato viršininko komentaras.
- Girdėjai, Kostai? Tu oficialiai skaitaisi negyvas, - šyptelėjo Kęstutis.
- Visų pirma, norėčiau pasakyti, kad tai buvo spirito kontrabandininkų darbas, - suprakaitavęs drebančių pagurklių į kamerą kalbėjo žurnalistų mikrofonais tvora apstatytas stambus Policijos Komisariato viršininkas. - O visų antra, rasti nužudytieji prie Prarabo tikrai buvo tie patys kurie ir atliko sprogdinimą.
- Iš kur tokia informacija? - paklausė žurnalistas storais akiniais.
- Iš kur iš kur blet, iš liudininkų. Žmonės matė, kad tie patys banditai kurie susprogdino sieną, dabar guli negyvi prie Prarabo vilos.
Žurnalistai žvalgėsi vieni į kitą nesuprasdami ar viršininkas iš tikrųjų toks, ar tik apsimeta.
- Tai jūs norite pasakyti, kad nusikaltėlių kūnai vis dar guli prie namo? - vėl paklausė akiniuotas žurnalistas.
- Ką aš žinau kur jie guli, kas aš tau, visažinis blyn? Dabar jie turbūt morge, - kramtė lupą viršininkas, rankoje maigydamas rusiškų cigarečių pakelį.
- Sakykite, ar tiesa, kad pabėgo du sulaikytieji? - profesionaliai užklausė kitas žurnalistas.
- Remiantis duomenimis, tai taip. Pabėgo Remyga, ir Stanislovas ėėė... Kaip jis ten...
- Viršininke, prašau pasakykite, kaip taip gali būti, kad policija neturi tikslių duomenų apie sulaikytuosius? Kaip jūs nežinote pabėgusių pavardžių? - vėl paklausė akiniuotas žurnalistas.
- Klausyk, ačkaras, raminkis su savo provokacijomis, nes tikrai vieną prasileisi, blet, - viršininkas plūdosi ant žurnalisto.
- Viršininke, mus gi rodo per televizorių, nurimkit, - vos girdimai viršininkui pašnabždėjo į ausį jo sekretorė.
- Atleiskit. Neturiu informacijos, - šį kartą pasitaisė policijos viršininkas.
- Viršininke, kodėl jūs nežinote kiek iš viso pabėgo? Kaip jūs patvirtinsite, kad tikrai du asmenys pabėgo, o ne visi areštinėje esantys sulaikytieji? Kaip gi jūs žinote, kas mirė areštinėje ir kiek jų ten yra ir tuo labiau kaip...
- Aš tave, kurva, užmušiu! Kas čia, blecha, per klausimai?! - nutraukė akiniuotą žurnalistą policijos komisariato viršininkas puldamas tiesiai į jo pusę. Viena ranka griebęs akinius, kita ranka užsimojęs viršininkas pradėjo šerti žurnalistui per veidą. Visa tai privertė „Panoramą“ nutraukti vaizdo įrašą.
- Atsiprašome už Kauno Policijos Komisariato viršininko nenorminę leksiką, - tarė vos šyptelėjęs „Panoramos“ veidas. – Tęsiame reportažą. Ką girdėjo liudininkai paryčiais...
Naujasis Sony televizorius liudininkų reportažo neparodė, kai Kęstas nuotolinio valdymo pulteliu staigiai jį pritildė. Kęstutis Petkus šyptelėjo.
- Girdi, oficialiai skaitaisi negyvas,- darsyk pakartojo žiūrėdamas į televizorių.
Mintis, kad esu negyvas neramino. Visi draugai, kas mane kada nors pažino, dabar galvojo, kad manęs jau nebėra. Nors ar daug tų draugų buvo? Visą gyvenimą buvau pilka pelė. Labiausia jaudinausi dėl to, ką pagalvos moteris vardu Larisa, su kuria pastaruoju metu tampiausi. Visų kitų pažįstamų nuomonė man nerūpėjo.
- Ką dabar daryti? - garsiai paklausiau savęs.
- Kaip tai ką? Atsiskaityti su manimi ir gyventi naują gyvenimą! Pradėsi viską nuo pradžių. Susiveiksim tau naują pasą ir pirmyn,- net neatsisukęs tarė Kęstutis žiūrintis į televizorių. Per televizorių šnekėjo sena močiutė, kuri žegnodamasi tvirtino, kad susišaudymai vyko tarp narkomanų. Ši pasipasakojo, kad buvo priėmusi vieną jaunuolį permiegoti, kuris iš streso pramiegojo visą dieną ir jį pasiėmė draugas, raudona mašina. Žurnalistai jos pasakojimą parodė vien dėl juoko, nežinodami, kad bobutė iš tiesų kalbėjo apie mane ir Kęstutį.
- Nežinau kaip tau atsidėkoti, Kęstai.
- Už ką atsidėkoti?- paklausė Kęstutis.
- Už tai, kad išgelbėjai mane nuo tų dviejų. Jie gi būtų mane pridavę Prarabui. Dar ir už tavo spiritą, kurį konfiskavo policininkai. Žinai, kad neturiu pinigų atsilyginti. Kiek ten dolerių viso?- tariau nuleidęs akis.
- Virš 500 dolerių. Nesitikiu, kad tu juos surinksi, - Kęstas susimastę. - Nebent gali padėti mano, kaip sakoma, verslo partneriams. Taip ir atidirbsi. Bet jeigu ir šį kartą pavesi, galėsi nesitikėti daugiau mano pagalbos. Per daug aš tau padedu.
- Kęstai, padarysiu viską, kad tik atsiskaityti. Pažadu, - nudžiugęs tariau. Ką jis sakė, buvo tiesa. Jis man per daug gyvenime padeda. Tiek armijoje, tiek ir dabar. Ne kartą yra ištraukęs mano šikną ir visiškos duobės. Jeigu ne jis, turbūt dabar gulėčiau kur nors pakastas.
- Važiuok, Kostai, namo. Nelysk niekur, kol nepaskambinsiu, sutariam? - stojosi Kęstas mane palydėti link durų. - Iškviesiu taksą.
Lauke laukdami takso, tyloje parūkėme. Atvažiavus automobiliui, paspaudėm vienas kitam rankas ir linktelėję galvomis atsisveikinome. Grįžęs į savo kuklų vieno kambario butą pasijutau vienišas. Atsigulęs ant spyruoklinio čiužinio pajutau ilgesį Larisai, 39 metų stambiakrūtei poniai. Kažin ar ir ji manęs ilgisi, galvodama, kad aš miręs? Nusprendžiau nuvykti pas ją ir pasilabinti. Pasirodyti lyg kokiam vaiduokliui.
Vidury nakties, taksi mane atvežė prie „Svajonės“ bendrabučio, kuris stovėjo priešais tuometinį „Telekomą“. Visi langai skendėjo tamsoje, tik vienas buvo šviesus – butas septintame aukšte. Įžengęs į bendrabučio laiptinę nusidaužiau batus nuo sniego ir netrukus įlipau į šlapimų trenkiantį liftą. Visas bildėdamas šiaip ne taip užkilo į septintą aukštą. Priėjęs prie durų silpnai pabeldžiau. Nesulaukęs atsakymo pabeldžiau dar smarkiau.
- Kas ten? - anapus durų paklausė pridusęs balsas. Oda aptrauktos minkštos durys akutės neturėjo.
- Aš, Kostas, - tyliai ištariau, kad to neišgirstu visa laiptinė.
- Bozhe moi! - tarusi Larisa staigiai atidarė duris. - Dieve, taigi per televizorių rodė, kad tu numirei, jetus jetus. Kas nutiko?
Larisa mane įsitempė į savo prasčiokišką butą ir tvirtai apkabino. Užuodžiau, kad ji geria. Atsitraukęs pažvelgiau jai į akis, ji buvo užtinusi nuo alkoholio ir ašarų. Pasodinusi virtuvėje, užkaitė virdulį ir kol gėrėme kavą su brendžiu, leido pasipasakoti kas nutiko.
- Larisa, galiu pas tave kurį laiką pabūti? Man labai vienam liūdna, - banaliai paprašiau pabaigęs pasakojimą.
- Gali mielasis. Tik žinok, kad dienomis aš turiu svečių, tad susimatykim tik vakare. Mano toks darbas, - stipriu rusišku akcentu tarė Larisa.
- Susiradai darbą? Ką veiki? - paklausiau.
- Ai, čia iš senų laikų. Labiau hobis, - pasakė Larisa ir šelmiškai nusišypsojo. Nuspėjau kas mudviejų laukia.
Pažiūrėjusi kurį laiką į mane, ji nusimetė chalatą. Garbanoti raudoni plaukai krito ant nuogų pečių ir ši nusišypsojusi, nusivedė mane į savo miegamąjį. Po trumpo akto dalijomės meilės žodžiais kol užmigome. Ryte mane pažadino jos pagirių kvapas iš burnos. Kambarys trenkė pachmielu.
- Labas rytas, meile, - tariau judindamas petį. - Nepramiegosi savo svečių? Jau 11 valanda.
Larisa pramerkusi akusi sekundėlę paspoksojo į laikrodį ir šoko iš lovos. Nubėgusi į virtuvę susimetė porą tablečių į burną ir viską užgėrė puodelyje likusia kava.
- Nepyk, bet turi išeiti. Ateik vakare, brangusis, - tarė Larisa spoksodama pro langą.
- Neturiu pinigų taksui, gal paskolinsi? - paprašiau.
- Žinoma, imk kiek reikia, - atkišusi piniginę tarė Larisa.
Apkabinęs putnų kūną pabučiavau ją į skruostą ir atsisveikinau. Kasdien grįždavau namo į Šilainius. Visą dieną budėdavau prie telefono ragelio laukdamas Kęstučio skambučio. Nesulaukęs jo, vakare traukdavau pas Larisą. Viskas būdavo taip pat – pasimylėję gulėdavome visą vakarą lovoje ir gerdavome. Ryte turėdavau išvykti. Jaučiausi kaip įsimylėjęs paauglys. Negalėjau nustoti apie ją galvoti ir su nekantrumu laukdavau vakaro, kada pas ją važiuosiu. Dėl Larisos pamečiau galvą.
Paaugliškas meilės kvaitulys truko keletą savaičių. Per televizorių žiūrovai visoje Lietuvoje žiūrėjo vis naujesnę kriminalinę dramą. Areštinės sprogdinimą visi užmiršo. Dabar policija sulaikė kažkokius žulikus su prieštankiniais ginklais.
Staiga sučirškė telefonas. Greitai nuskubėjo jo link.
- Klausau?
- Alio, laba diena. Ar su negyvėliu kalbu? - paklausė balsas kitame laido gale.
- Žiūrint kas klausia, - pasimečiau.
- Čia nuo Kęsto, sakė pagelbėsi. Užsuk į dvidešimtpenkmečio turgų prie baro. Ieškok čigono ir paprašyk, kad nuvestu pas Sigį, - taręs balsas padėjo ragelį.
Nieko nelaukęs apsirengiau ir nuskubėjau į turgų. Sėdėti namuose, gyventi iš Larisos algos ir kruštis visą vakarą buvo puiku, todėl padėti Sigiui neturėjau noro. Jaučiau pareigą padėti Kęstučiui, o ne Sigiui.
Turgaus prieigose, prie baro, čigonų buvo tiek daug, kad atrodė kaip taboras.
- Sakyk, kur galėčiau rasti Sigį? - paklausiau pačio pirmo pasitaikiusio.
- Oi, aš Gogis, ne Sigis, - tarė čigonas ir pavedęs mane į šalį parodė pirštu į čigonų būrelį,- paklausk to čigono, Gopalo. Gal jis tau pasakys.
- Kurio čigono? Visi jūs man vienodi, - tariau nepagalvojęs.
- Ė. Čigonai visi broliai, atsargiau kalbėk, bliad, - traukė peilį Gogis. - Gal nori pirkt peilių? Pažiūrėk kaip pjauna gerai.
Gogis su peiliu raižę popieriaus lapus. Palikau jį ir šis susiradęs naują auką pradėjo demonstruoti peilio aštrumą. Iki pat šių dienų jie trinasi visur su savo tais peiliais.
- Kuris iš jūsų Gopalas? - paklausiau čigonų nuėjęs į jų būrelį.
Trys iš keturių pakėlė rankas.
- Kuris žino kur galėčiau surasti Sigį? - paklausiau.
Dabar liko tik viena iškelta ranka.
- Nuvesi? - paprašiau čigono.
Gopalas vieną į kitą patrynė nykštį ir smilių, rodydamas, kad reikia pinigų.
- Neturiu pinigų, galiu duoti parūkyti, - derėjausi su čigonu atkišęs cigarečių „Klaipėda“ pakelį.
Čigonas numojo ranka ir atsistojęs paėmę ketvertą cigarečių. Gopalas nusivedė mane į bariuką ir pirštu parodė į ilgaplaukį, maždaug 40-ies metų pasportavusį vyrą. Nors ir buvo žiema, jis sėdėjo užsidėjęs tik džinsovkę. Atrodė, kad būtų labai aktyvus vyras.
- O, Kostai, sveikas! Aš Sigis, - ištiesęs ranką pasisveikino Sigis. - Prisėsk, nesidrovėk. Kęstutis sakė, kad pagelbėsi man. Dalykas paprastas. Tie čigonai, jau daėdė mane galutinai. Amžinai apsukinėja dėl pinigų. Reikia, kad kažkas pastovėtų ir pardavinėtų prekes iš po stalo, kaip aš sakau. Biznis geras, šaibos eina gerai. Atrodo paprasta?
- Na taip, atrodo paprasta. Kas per prekės? - droviai paklausiau.
- Video kasetės. Aiškinu ką reikės daryti - stovi ten, kur tie čigonai. Ateina klientas ir sako „duok pažiūrėti“ tada tu sakai „apie ką?“, o tada jis sako „apie arklius“. Tu atsistoji ir pyzdini čia, pas mane, - Sigis labai greitai bėrė žodžius ir vis šnarpščiojo nosimi. Jos galiukas buvo vos baltas. - Ateini pas mane ir sakai „duok apie arklius“, tada mes einam va ten į sandėliuką ir atsidarom duris, supranti? Atrakinu tau duris ir tu nueini prie dėžės kur parašyta „лошадь“ arba kitaip sakant „Arkliai“. Paimi kasetę, dedi šaibas į dėžutę sienoje ir grįžti pas klientą su kasete. Jeigu supratai, pakartok.
Pasimečiau.
- Aaa... Ateina klientas, paprašo pažiūrėti, paklausiu ko, tada su jo noru einu pas tave, tada iš sandėliuko paimu kasetę ir grįžtu, - atsargiai tariau, nes Sigio akys lakstė tai šen, tai ten.
- Nu jo jo, panašiai, - pasirodė, kad Sigis manęs net nesiklausė. - Uostai?
- Ką? - nustebau.
- Nieko. Sutinki dirbti? - nekantravo Sigis. - Aš tuos čigonus ble...
- Sutinku, sutinku. Ko tu toks nervuotas? - paklausiau Sigio. Vis dar nesupratau kas čia per verslas su tomis kasetėmis.
Su mano pirmu žodžiu Sigis šoko iš vietos ir prasegęs viršutinę džinsinio švarkelio sagą puolė laukan. Priėjo prie Gopalų būrelio. Bare girdėjosi, kad jis įsakmiu tonu kažką jiems sako. Čigonai stovėjo nesikrutindami. Sigis luktelėjo. Čigonai virs dar stovėjo. Staiga Sigis iš vidinės džinsovkės kišenės išsitraukė pistoletą ir laikė demonstratyviai rankoje. Turgaus gyvenimas vis dar tekėjo įprasta vaga. Sigis nesulaukęs norimo rezultato šovė į orą ir prikišo pistoletą vienam iš Gopalų priešais veidą. Turgus kaip mat ištuštėjo tiek nuo čigonų, tiek nuo turgaus lankytojų. Bare dirbusi padavėja garsiai atsiduso.
- Kas jam? - paklausiau padavėjos.
- Vėl debesėlis užplaukė, - neatsisukusi tarė ji.
- Na, tai kaip, dirbsi vietoje čigonų? Tikiuosi taip, nes aš juos ką tik atleidau, jeigu galima taip sakyt, che che, - taręs Sigis rankomis perbraukė plaukus atgal ir prisėdo šalia.
- Taip, dirbsiu. Kada pradedu?
- Kada kada, blet, dabar, - žvengdamas tarė Sigis, - bet dirbk gerai, nepavesk. Kęstutis sakė prižiūrėti tave, kad vėl kokios nesąmonės nepadarytum kaip su tuo spiritu, che.
Nuėjęs į buvusią Gopalų vietą, priešais bariuką, prisidegiau cigaretę. Gerą valandą trypčiojau vietoje. Prie manęs priėjo vyras slėpdamas veidą pakelta palto apykakle.
- Klausyk, nematei čia čigonų?
- Čigonų nebėra. Aš vietoje jų, ką norėtum? - pasakiau.
- Norėčiau pažiūrėti, - tyliai pasakė vyras.
- Apie ką? - rūpestingai paklausiau.
- Apie arklius, kaip ir dauguma. Duok ketvirtą dalį, - šyptelėjo vyras ir atkišo man kupiūrą. - Blet, geras brudas ten.
Truktelėjęs pečiais nuėjau pas Sigį ir šiam pasakiau, kad reikia kasetės apie arklius. Sigis dabar buvo apsnūdęs ir lėtais žingsniais nuėjome į sandėliuką. Sandėliukas buvo pilnas dėžių su kasetėmis. Ant dėžių užrašų buvo pačių įvairiausių, bet nusprendęs, kad dar spėsiu juos perskaityti, pagriebiau iš krūvos kasetę su užrašu „лошадь 4“ ir grįžau pas klientą.
- O kaip pats, mėgsti arklius? - paklausė vyras kišdamasis kasetę į užantį.
- Vaikystėje nebent. Tėvas mylėjo arklius, tai dažnai mane ten tempdavosi, - atsivėriau gyvūnų mylėtojui.
- Vajei. Vargšas, - tarė vyras ir apsilaižęs lūpas skubiai dingo.
Visą dieną pratrepsėjau vienoje vietoje ir daugiau jokių klientų nesulaukiau. Vėliau, apie 16 valandą iš baro išėjo Sigis ir riktelėjo, kad ateičiau.
Sustiręs užėjau į šiltą barą ir Sigiui pamojus prisėdau šalia jo. Ant stalo stovėjo dvi didelės čerkos.
- Na, tai tostas, Kostai Negyvėli. Už puikią, naują pradžią. Ši diena silpnesnė, bet geriausia dar prieš akis. Greitai čia tų iškrypėlių sugūžės tiek daug, kad vos spėsi suktis. Ne veltui čigonai keturiese dirbo.
- Sigi, kodėl iškrypėlių? Nuo kada kasetės apie arklius iškrypimas? - tariau Sigiui pavargęs ir sušalęs.
- Nu jeigu tu sakai, kad žiūrėti kaip bobos su arkliais pisasi nėra iškrypimas, tai ką aš žinau. Nu, padarom, - tarė Sigis ir užsivertė pilną stikliuką. - Taigi sekso filmus pardavinėjam, negi nesupratai iš karto?
- Blecha, o aš tam diedui sakiau, kad tėvas mylėjo arklius ir mane vesdavosi kartu, - tariau perbalęs ir užsiverčiau čerką.
Sigis prajuko taip garsiai, kad net visko mačiusios padavėjos krūptelėjo.
- Oi, negaliu... Tėvas arklius mylėjo... - pats kaip arklys žviegė Sigis. - Davai, Jolka, dar po vieną man ir arklininko sūnui.
Pavargusi Jolka atnešė mums dar po vieną ir išgėrę nusprendėm skirstytis.
- Gerai čia mane prajuokinai. Matau sutarsim, blecha, - besipurtydamas Sigis paspaudė ranką ir išnyko. Kažkur tolumoje girdėjau jo balsą. - Ryt septintą ryto būk čia.
Iš dvidešimtpenkmečio turgaus patraukiau tiesiai pas Larisą, nes ji buvo gerokai arčiau, negu mano namai Šilainiuose. Buvau jos be galo pasiilgęs, todėl vos tik jai pravėrus duris įsisiurbiau į lūpas.
- Larisa, kaip pasiilgau tavęs!
- Ššš, ramiau, pas mane svečių yra,- tramdė mane ji.
Koridoriuje pamačiau pakabintus prašmatnius kailinius ir rimtą vyrišką paltą. Svečiai stovėjo koridoriuje su batais, kaip supratau, jie rengėsi išeiti.
- Viskas gerai, mes jau išeinam gi, - šyptelėjo vyras ir greit užsidėjęs paltą pranyko iš buto palikęs odekolono kvapą.
- Na, tai ir aš jau eisiu, - tarė jauna mergina besidedanti kailinius. Buvau pritrenktas jos grožio.
Svečiams išėjus Larisa šyptelėjo.
- Čia bendradarbiai, nekreipk dėmesio, - tarė Larisa ir nusivedė į virtuvę.- Padariau zrazų, valgysi?
Apsikabinęs Larisą vėl pradėjau žaisti šeimą ir prisėdęs pasijutau jos vyru. Pavakarieniavę išgėrėme putojančio vyno ir po trumpo akto užmigome. Džiaugiausi kiekviena akimirka būdamas su ja, nes ją su kiekviena diena mylėjau vis labiau. Ne tik jos pilną, dailų kūną, bet ir kažką kas buvo joje paslėpta.
Sekanti savaitė turguje buvo labai vaisinga. Sigis rodėsi geros nuotaikos. Arklininkų buvo nedaug. Kartais vos spėdavau suktis. Perkamiausios kasetės buvo rusiškosios „Olga“, vokiškosios „Gertrud“, lenkiškos „Urszula“ ir lietuviškosios „Svajonė“. Taip, lietuviškų kasečių netrūko, bet ne visos buvo paklausios. Kasetės turėjo begalę dalių. Visas jas pirko, išskyrus vieną, rusišką „Volodia y Dima“, kurios niekas taip ir nepirko.
- Blecha, jeigu parduosi šitą, gausi išeiginę, - sakydavo Sigis dienos pradžioje baksnodamas į „Volodia y Dima“ sandėliuke pedantiškai sukrautų VHS kasečių.
Laimei, stovėdamas lauke nesušaldavau, nes tekdavo daug lakstyti link sandėliuko ir atgal. Sigis manimi pasitikėjo ir kartais duodavo sandėliuko raktą man pačiam atsirakinti. Nebebuvo poreikio jam stovėti šalia ir žiūrėti. Įgavau jo pasitikėjimą. Sigis dažnai kažkur dingdavo, bet prieš tai visada perspėdavo.
- Kostai, varau filmuotis, - vieną dieną įspėjo Sigis, - grįšiu į darbo galą.
- Kur filmuosiesi? Negi į kiną pakvietė? - paklausiau.
- Ai, vieną iš tų kasečių. Naują dalį štampuojam.
Apstulbau. Nors Sigis ir atrodė sportiškas ir palyginus simpatiškas vyras, niekada nesitikėjau, kad toks vyras gali filmuotis suaugusiems skirtuose filmuose. Taip Sigis važinėjo kokią savaitę.
Namo grįždavau retsykiais, nes grįžti į Šilainius nebuvo reikalo. Gyvenau pas Larisą. Vieną dieną nuvykęs namo pasiimti keletą daiktų, prie durų girdėjau kaip čirškia telefonas. Staigiai įbėgau į butą ir pakėliau ragelį.
- Klausau?
- Tu ką, tikrai numirei? - išgirdau Kęsto balsą.
- Nemiriau, baik tu. Negyvenu aš jau čia beveik.
- Tai kur tu dabar būni? Skambinu aš tau gal kokią savaitė, - paklausė Kęstas.
- Pas mergą tokią. Nu tiksliau moterį. Priešais telekomą gyvenu, bendrike. Arčiau iki darbo.
- Va va, dėl to darbo ir norėjau pakalbėt. Kaip sekasi? Kaip Sigis?
- Neblogai, pardavinėju sekso filmus turguje visokiems iškrypėliams. Sigis labai aktyvus vyras, lyg kavą gertu pastoviai. Dabar kažkokiam biese filmuojasi,- juokdamasis ištariau Kęstui. Tikėjausi, kad po šio darbelio esam atsiskaitę.
- Svarbu sekasi. Sigis minėjo, kad tuoj uždarys savo tašką turgelyje, veiks kažką kitką turbūt. Žiūrėk, norėjau pasakyti, kad per daug neapsidžiaugtum. Mes dar nesam atsiskaitę. Kai baigsi su Sigiu, pasuk man. Duosiu darbelio. Gal įkris ir tau kapeika kita, - grubiai taręs Kęstas padėjo ragelį. Nusiminiau. Tikėjausi, kad gyvenimas turguje ilgai netruks ir galėsiu pradėti viską nuo pradžių.
Iš namų pasiėmiau vieną video kasetę, kojinių, glaudžių. Išvykau atgal pas Larisą. Svajojau kuo greičiau baigti tas nesąmones su Sigiu ir jo iškrypėliais. Atvykęs pas Larisą radau ją verkiančią.
- Kas nutiko, mieloji? - smarkiai sugriebęs už pilnų krūtų paklausiau. Grubumas kartais numuša ašaras, kaip man kartą sakė Sigis.
- Nieko, brangusis, - vos versdama liežuvį tarė Larisa. Ji buvo girta.
- Kažkas nuskriaudė?
- Ne, tiesiog noriu mesti darbą, - kukčiojo Larisa.
- Tai ką gi tu dirbi? Niekada nepasisakai, - paklausiau.
- Ai, kai išeisiu iš darbo papasakosiu. Nebedaug liko, - šyptelėjo Larisa, - išgerkim?
Čierkos niekada gyvenime neatsisakiau, todėl linktelėjęs atsidariau sekcijoje esantį bariuką ir ištraukiau brendžio. Į senovinius fužerus supylęs gėrimą per videką uždėjau vieną iš atsivežtų kasečių. Grojo Boney M koncertas, kurį išsinuomojau naujiems metams. Taip ir pamiršau grąžinti videokasečių nuomai. Koks skirtumas, vis vien esu oficialiai miręs. Išgėrę butelį brendžio gyvuliškai pasimylėjom ir griuvom į lovą miegoti. Sigis buvo teisus, kad grubumas kartais numuša ašaras.
Sekančią dieną turguje, Sigį radau nusiminusį.
- Kas nutiko, Siguti, kad visą dieną sėdi susisukęs? - paklausiau dienos pabaigoje. Buvom peržengę tą draugystės ribą kada jį galėjau vadinti ne Sigiu, o Sigučiu.
- Ai blet, susipykom su operatoriumi. Kamerą paliko man ir išpyzdino pats. Filmas beveik baigtas, o operatoriaus nėra.
- O kur jis dingo? Gal dar susitaikysite? - padėjęs ranką ant peties tariau.
- Nu nesu girdėjęs, kad iš ten kas nors būtų grįžęs, - tarė Sigis ir pakėlė akis.
- Iš kur? - suraukęs kaktą paklausiau.
- Iš duobės, iš kur daugiau, - prajuko Sigis.
- Tu ką jį užvertei? - išsprogdinau akis. Žudynių man jau buvo per akis per šiuos keletą mėnesių.
- Ne aš užverčiau. Nu žodžiu, buvo žmogus – dabar žmogaus nėra. Viskas, baigiam apie tai. Tai galėtum pafilmuoti? Nesunku, patikėk.
- Tu nori, kad aš filmuočiau pornūchą? - norėjau pasitikslinti.
- Ne tiek noriu, kiek prašau. Šį kartą sumokėsiu. Filmuojam finalinę „Svajonės“ dalį. Įsivaizduok, - piešė ore Sigis, - devinta dalis. Filmą sudaro devynios scenos. Devyni vyrai, viena moteris. Šlykšti pabaiga, kuri užbaigs visą šį „Svajonės“ epą. Tu tapsi istorinio įvykio dalimi. Blecha, po visą buvusią sąjungą vežam tą „Svajonę“ ir vos spėjam. Ar sutinki?
Sigis ištiesė ranką.
- Blecha. Antrąkart neprašysiu. Po 50 dolerių už sceną. Keletą liko nufilmuoti ir dar porą turbūt reikės perfilmuoti. Tau realiai tik kamerą palaikyti reikės, - Sigis laikė ranką atkišęs link manęs. Prisiminiau kaip jis įtikino čigonus išeiti iš turgaus. Padvejojęs ranką paspaudžiau.
Sigis nusišypsojo.
- Nu, bet jeigu ir tu pavesi, tai manau sutiksi operatorių toje pačioje duobėje, - smarkiau suspaudė ranką Sigis. - Filmuojam ryt, tinka?
- Gerai, tinka, - linktelėjau Sigiui. Norėjau kuo greičiau pabaigti reikalus.
- Imk, čia avansas, - taręs Sigis atkišo 100 dolerių įvariom kupiūrom, - eik atšvęsk su savo dama ką nors. Kęstutis minėjo, kad susiradai mergą. Ryt būk čia 9 ryto, atvažiuosim su mikriuku paimti tavęs. Sėdėsi su pačiais aktoriais blecha. Tik pamanyk.
Sigis nueidamas dar kažką pasakojo, ko aš jau nebegirdėjau. Greit nuskubėjau į užsidarantį gelių kioską ir paprašiau rožių.
- Žinokite, jaunuoli, turim va šitas. Tik 9 liko.
- Gerai, duokit 9, - paskubom tariau.
Šalimais dirbo viščiukinė, kurioje dar buvo likę keptų viščiukų. Keptą viščiuką supakavo į tuomet deficitinę prašmatnią foliją ir įdėjo į maišelį. Aptarnavimas aukščiausios klasės, nes atsiskaičiau baksais.
Už likusius pinigus nupirkau Larisai pačius brangiausius baltus kailinius buvusius tame turguje. Larisa gyvendama gan vargiai turbūt tokių kailinių nebuvo gyvenime mačiusi. Sustabdžiau budintį taksistą ir liepiau vežti kuo greičiau namo pas Larisą.
- Taigi čia 5 minutės kelio, - su cigarete dantyse burbtelėjo taksistas, bet pamatęs vieno dolerio kupiūra tyliai nurijo žodžius ir po kelių minučių išlipęs atidarę galines taksi dureles prie „Svajonės“ bendrabučio. Pasijutau lyg privažiavęs viešbutį. Su rožėmis, viščiuku ir balta šūba nuskubėjau pas Larisą į butą.
- Mano kavalierius grįžo! - išsišiepė iki ausų Larisa.
- Štai, čia tau. Rožės, viščiukas ir šūba, - tariau savo gyvenimo meilei.
- Bozhe moi, nereikėjo, - tarusi Larisa pravirko.
- Reikėjo, mano meile, reikėjo, - apkabinau Larisą kol ji kukčiojo mano glėbyje. Džiaugsmo ašaros buvo kiek per ilgos, kad raudoti iš džiaugsmo. Vakarą praleidom kaip įprasta – su muzika, meile ir brendžiu.
- Rytoj man svarbi diena, Larisa, - prieš pat užmigdamas tariau.
- Man irgi, - šyptelėjo Larisa ir pabučiavusi užmigo.
Ryte Larisa prabudo pirma ir puolė dažytis. Dažniausia ji miegodavo iki pietų, bet šiandien, matyt, buvo išimtis.
- Labas rytas, meile. Ko tu tokia ankstyva? - džiaugdamasis šia akimirka paklausiau.
- Vykstu į svečius, brangusis, - besidažydama pasakė Larisa.
Abu skubėdami greitai papusryčiavome. Sukirtę buterbrodus atsisveikindami apsikabinome.
- Žinai ką, Kostai? Aš tave iš tiesų labai myliu, - prisiglaudusi savo pilnomis krūtimis tarė Larisa. Dieną jį taip nesakydavo. Ji jausmus mokėdavo išreikšti tik būdama girta. Larisa mane pabučiavo.
Išeidamas iš bendrabučio džiaugiausi šia akimirka. Kelias link turgaus buvo nuostabus. Pirmą kartą po tiek laiko pasijutau laimingu. Jaučiau laimę dėl šios akimirkos, kad tai dar vieno gyvenimo etapo pabaiga. To etapo pabaiga su mane mylinčiu žmogumi. Galbūt nuotaiką taisė artėjantis pavasaris. Prie turgaus manęs jau laukė mikriukas pilnas vyrų.
- Ooo, Kostai, šok į vidų! Vyrai, duokit vietos operatoriui, - tarė Sigis. Šiandien kasetėmis niekas neprekiavo, todėl keli vyrai mindžikavo keletą valandų nieko negavę.
Įlipęs į autobusiuką atsisėdau prie pat durų. Buvau priblokštas ten esančiais vyrais. Visi raumeningi, aukšti, ilgais plaukais ir ūsuoti Fredžio Merkurio ūsais.
- Kostai, užsidėk šitus, - tarė Sigis atkišęs netikrus ūsus ir barzdelę. - Filmuosim Prarabo požemiuose, todėl maža kas. Kęstas pasakojo, kad kažkoks ten biesas buvo tarp tavęs ir Prarabo, tai va. Užsidėk ir šitą peruką, che che.
Viską užsidėjęs atrodžiau kaip Klarkas su Smetonos barzda ir ūsais.
- Siguti, o kur mūsų karalienė? - paklausė vienas iš mikriuko gale sėdinčių eržilų.
- Kantrybės, kantrybės. Ponia atvyks kai mes būsim pasiruošę, - vairuodamas autobusiuką link Giraitės, tarė Sigis.
- Ble kaip aš ja dėsiu, atsakau, - tarė kitas.
- Aš irgi, - tarė jautis man iš kairės.
Atvažiavus prie Prarabo vilos, toje vietoje kur buvo nušauti Darius su Vairuotoju, kažkas buvo padėję porą vainikų. Sigis jų nepamatęs autobusiuką pastatė tiesiai virš jų. Išlipęs ir pasakęs sargybiniui, kad mes atvažiavom filmuoti, kaip mat buvom įleisti. Pats Prarabas atėjo mus pasitikti ir palydėti iki filmavimo vietos. Devyni augaloti vyrai-aktoriai neprašyti išėmė filmavimo aparatūrą, todėl likau tuščiomis rankomis.
- Siguti, ar per šiandien baigsit? - tvirtai spaudė ranką Prarabas, senis Kauno mafijozas.
- Na, šitie vyrai tai baigs tikrai, che che che, - tarė Sigis ir visi garsiai pradėjom juoktis.
Kai nuėjome iki daržinės, Prarabas atidarė slaptą įėjimą kuris buvo po kanalizacijos dangčiu pačioje daržinėje. Nusileidę į vidų pamatėme gan tvarkingai įrengtą tunelių sistemą. Paėję kiek toliau pasiekėme šarvuotas duris. Už jų ir buvo vieta kurioje turėjome filmuoti – Prarabo posėdžių salė.
- Chebra, jeigu aptaškysit odines sofas, tai patys ir valysit, - tapšnojo Sigiui per petį Prarabas. - Tikiuosi man pirmam turbūt duosi kasetę?
- Oi, kas be ko. Tuoj dama atvyks, nieko prieš, jeigu palydėsi? Turim čia dar techninių reikalų.
- Palydėsiu ir asmeniškai patikrinsiu, - mirktelėjo akį Prarabas ir pasišalino.
- Bernai, išgerkit po tabletę, kad stovėtų, - taręs Sigis visiems išdalino po tabletę ir nusivedė mane prie kameros. – Žiūrėk, Kostai. Čia šitas mygtukas pradeda, šitas priartina, patolina, matai kokių navarotų yra? Va, čia šitas žiūrėk ką daro, matai?
Man stovint ir žaidžiantis su kamera, už gero pusvalandžio į patalpą įėjo moteris, kuri ir buvo „Svajonės“ herojė, turėsianti nusifilmuoti finalinėje 9 dalyje keletą scenų. Pasak scenarijaus, šį kartą veiksmas vyksta bunkeryje per karą, ar kažkas tokio. Kaip Sigis pasakojo viskas užsibaigs Prarabo sargybinio bokštelyje.
„Svajonė“ atrodė nuostabiai, pilnos šlaunys ir krūtys, dailiai vos atsikišęs pilvukas, ilgos kojos. Žavi maža nosytė ir rudos akys. Dailus makiažas. Raudoni plaukai. Ji nebuvo jauniklė, bet nebuvo ir senė. Kiek vyresnė, kokios man ir patinka. „Svajonė“ atėjo nuoga, ant viršaus užsimetusi tik baltus kailinius.
- Nu ką tu, kokie kailiniai! Iš kur gavai? - paklausė Sigis žiūrėdamas į tai kas slepiasi po kailiniais.
- Nuo gerbėjo, - tarė moteris su kailiniais. Balsas buvo labai girdėtas.
- Gerai, koks man skirtumas. Filmuojam! - tarė į mane atsisukęs Sigis ir pradėjo sceną kur jis vaidino bunkerio prižiūrėtoją ar kažkas tokio. Jam pradėjus kabinėtis prie aktorės lindo ir kiti aktoriai. Visi jie buvo su II pasaulinio karo uniformomis.
Gerai įsižiūrėjęs į pagrindinę „Svajonės“ aktorė pažinau, kad tai manoji Larisa. Mano gyvenimo meilė. Perbalęs negalėjau patikėti savo akimis, kad tai moteris, su kuria aš norėjau sieti savo visą likusį gyvenimą. Tvajumat, Larisa rurinasi su diedais ir man to nesako. Tai štai koks jos darbas, arba kaip ji sakė, hobis iš senų laikų. Kai ją užgulė augalotasis Fredis Merkuris, stovėjau su Smetonos barzda ir Klarko peruku nejudėdamas, negalėdamas ištarti nei žodžio. Pabėgti negalėjau, nes būčiau vėl viską sugadinęs, kaip visada. Galbūt ir aš būčiau tapęs vienu iš „Svajonės“ herojumi pražergtu šalia jos, jeigu būčiau nusprendęs pasitraukti ir nebefilmuoti. Šitos augalotos beždžionės, rodos, galėjo pasiryžti viskam. Kamera filmavo šlykštynes, o mano mylimoji Larisa kaukė per visą Prarabo tunelių sistemą.
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
(Taip pat dalyvauju ir feisbuke)

Jei mokotės anglų kalbos, greičiausiai tam turite konkrečią priežastį. Galbūt dėl aukštesnių pareigų darbe, o gal jūsų vaikas turi angliškai kalbantį partnerį. Atrodo, jog šiais laikais visi mokosi anglų kalbos ir ji tampa daugiausiai vartojama kalba pasaulyje. Taip pat ji yra vadinama verslo ir prekybos kalba, o Europoje angliškai susikalbėsite beveik kiekvienoje šalyje. Bet kodėl? Kas daro anglų tokia stebuklinga ir kodėl daugelis nori ja laisvai kalbėti? Atsakymas slypi istorijoje, politikoje, kultūroje ir technologijose.
Britų imperija
Pirmoji ir pakankamai akivaizdi priežastis, kodėl anglų kalba išplito – Britų imperija. Prieš pradedant kolonizaciją anglų kalbą vartojo tik Britai, o jiems kolonizavus ketvirtadalį pasaulio ir pradėjus tarptautinę prekybą kalba išplito natūraliu būdu. Tiesa, iš pradžių ji buvo vartojama tik prekybos ar verslo srityse, o laikui bėgant anglų kalba buvo reikalinga ir išsilavinimui gauti. Nuo tada ši kalba tapo elitine, ja kalbėjo tik žmonės, kurie mokėsi literatūros, filosofijos bei poezijos. Anglų kalba tapo lygiai tokia pat svarbi kaip prancūzų. Kas dar nutiko, jog daugiausiai vartojama prancūzų kalba buvo nurungta?
Pokario Jungtinės Amerikos Valstijos
Po dviejų pasaulinių karų valstybės buvo išsekusios ir pažeidžiamos. O JAV pradėjo klestėti prekyba, visai kaip Didžiosios Britanijos praėjusiame amžiuje. Tai anglų kalbą įtvirtino verslo ir prekybos pasaulyje. Tačiau muzikos ir filmų industrijos dėka sparčiai populerėjo amerikietiška kultūra. Džiazas, Rokenrolas ir kitos populiarios muzikos iš JAV ir JK įsiskverbė į žmonių kultūrinį gyvenimą, todėl anglų tapo ne tik verslo, bet ir pramogų kalba didžiajai daliai pasaulio žmonių.
Technologijos
JAV tapus supervalstybe čia buvo išrastas ir internetas, taigi, visiškai nenuostabu, kad visa leksika buvo parašyta anglų kalba. Kompiuterių klaviatūros yra pritaikytos lotyniškai abėcėlei, o visų mūsų išmaniųjų prietaisų techninėje įrangoje naudojami angliški žodžiai, kurie tapo įprasti visame pasaulyje, nes nebuvo kitos alternatyvos. Lygiai taip pat ir mokslo pasaulyje. Taip jau istorijoje susiklostė, jog visi svarbiausi tyrimai buvo rašomi anglų kalba, kad jį suprastų kuo didesnė dalis žmonių. Tai išliko iki šių dienų, didžioji dalis mokslinių tyrimų yra parašyti angliškai.
Populiarumo siekimas
Anglų kalba visame pasaulyje vartojama norint apibūdinti tam tikrą gyvenimo būdą ar kultūrą, susijusią su amerikietiško stiliaus sėkme ar pramogomis, arba kartais parodyti tam tikrą britišką kokybę. Kaip jau minėjau, anglų kalba yra paplitusi muzikos ir filmų industrijoje. Didelio biudžeto ir daugelio mėgstamiausi klasikiniai filmai dažniausiai kuriami anglų kalba. Muzikos pasaulyje, jei grupė nori išpopuliarėti ar išgarsėti, jie savo kūrybą rašys ir įrašinės anglų kalba. Galbūt todėl, kad ši kalba pasieks platesnę auditoriją, o gal į anglų kalbą žiūrima rimčiau kaip į geros pop muzikos elementą.
Dabar, kai anglų kalba taip paplitusi internete, radijuje, mokyklose ir verslo pasaulyje, sunku nuo jos atitrūkti. Greičiausiai jau patys pastebėjote, norint įsitvirtinti šiandienos pasaulinėje rinkoje, yra beveik privaloma mokėti anglų kalbą. Štai kodėl studentai ir suaugusieji, daugiau nei bet kada anksčiau, mokosi nuotoliniuose anglų kalbos kursuose, kad galėtų kuo laisviau kalbėti. Žinoma, tai nėra sėkmės garantas, tačiau tai tikrai padidina tikimybę pasiekti išvajotą darbo poziciją!
Mūsų Blog'as

Bento is really a Digital card supplier which offers an uncomplicated way to manage your Business’s bills and investing. This service helps you to produce and assign a virtual card to your account.
TommyR rašė: Jei gauni pajamas is lazybu kontoru, arba tarkim is lietuviskos sask darai depozita i lazybu kontoras, ir nori imti paskola, bankas gali nesuteikti, nes esi rizikos grupeje.
Everything you’ll usually locate at Express Playing cards is our motivation to provide you handy and secure payment methods. You can by no means really have to share your own information. You’ll have the very best working experience with us, each time.
Or you’re intending to open a PayPal account? In either case, for those who’re asking yourself about no cost virtual charge cards to validate PayPal, you’ve arrive at the correct place—DoNotPay is listed here to present you with more details about it.
Those who rely upon Convey Cards and purchase Visa reward playing cards with Bitcoin have been stunned by the swift shipping and extremely safe transactions. They enjoy the notion of introducing just the needed total into the card and come to feel peaceful as there's nothing remaining to drop. Get the protected Virtual Visa Reward Card over 10 minutes!
In case you don’t choose to hassle with online bank card generators, or that you are Doubtful If your figures is going to be legitimate, allow us to provide you with a fantastic VCC that unlocks lots of solutions. A number of the principal advantages of the Free Demo Card are:
A good deal of folks world wide make full use of this VCC, so You can even Obtain your have free of charge for being a beneficiary.
After you put VCC Buy Online during the enlargement, Eno will pop up all through the Checkout stage when you’re buying online with Instructions to make a digital card especially for this retailer. When you finally do this, it is feasible to complete your order.
You ought to be aware this card can be employed for trial intervals only. Once that is certainly over, you need to give your actual VCC to keep using the products and services of any of the above providers.
Galu gale susikuriau paysera ir leido persimesti i paysera. gal kas zinot kiek laiko is bet365 i paysera keliauja pinigai?
Similarly, When you are browsing on an American Site, then you can set your forex to USD. This characteristic will certainly allow you to when you find yourself shopping on Global Web sites.
Dalis lošėjų yra susidūrę su problemomis, kai Lietuvoje veikiantys bankai dėl gaunamų įplaukų iš lažybų bendrovių, nebesuteikia paskolų vadovaudamiesi tuo jog lošėjai priskiriami prie rizikingų paskolos vartotojų (plačiau čia).
Jei žmogus turi paskyrą Bet365, pinigus įnešinėja ir išiminėja per Skrill, tai ar gali jam bankas neduoti paskolos studijom?